Prie visokiausių žanrų dirbęs režisierius gali pasigirti, jog jo dėka pasaulis išvydo kosmoso košmarą kultiniame 1979 metų filme „Svetimas“, futuristinį pasaulį 1982 metų šedevre „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, 2000 metų Oskaro triumfatorių, istorinį epą apie generolą, tapusį belaisviu juostoje „Gladiatorius“ ar juodaodžių mafijos legendą 2007 metų kriminalinėje dramoje „Amerikos gangsteris“.
Ambicijos, svajonės, vizija sukurti kultinio „Svetimo“ priešistorę, susidedančią iš dviejų dalių, žlugo dėl milžiniškai išaugusio biudžeto, todėl režisierius kartu su prodiuseriais transformavo ilgai brandintą projektą į „Prometėjų“. Šis taps neakivaizdžiu įvadu į kosmoso platybėse gyvuojantį padarą, kuris jau daugiau nei trisdešimt metų kelia siaubą kino mylėtojams.
Apie ką mes čia...
Senovės civilizacijas, tokias kaip Egipto, Indijos, actekų ar inkų, kurios net nenutuokė apie kitų kultūrų egzistavimą, siejo kažkas antgamtiško ir mistiško. Visos jos turėjo savo dievus, kuriems tarnavo, klaupėsi ant kelių, bijojo ir kad ir kaip keistai tai atrodytų šiuolaikiniam mokslo pažengusiam žmogui, kuriam tai tik fikcija, ano laikotarpio žmonėms tai buvo kasdienybė. Kiekviena kultūra paliko po savęs paveldą, kuris įrodo, kad prie jų egzistavimo buvo prisilietusi ranka iš kito pasaulio. Mokslinė tyrėjų grupė, vadovaujama Veilando korporacijos, pasiryžta išsiaiškinti, kas dar slypi anapus mūsų planetos ribų, kas jau pabuvojo pas mus prieš kelis tūkstančius metų ir paliko daug mįslių, tačiau tai, ką atras mokslininkai, gali tapti visos žmonijos prakeiksmu ir žlugimu.
Kūrinio turinys
Atsižvelgus į filmo scenarijų, kuris buvo šiek tiek pakeistas, kad labiau atitoltų nuo „Svetimo“ priešistorės, susidaro vaizdas, kad tai buvo tik reklaminis triukas paerzinti šios franšizės gerbėjų būrius su „Prometėjo“ pavadinimu. Intriga išlieka iki beveik pačios filmo pabaigos, nors siužetinės linijos dėka visas veiksmas vyksta iki 1979 metų filmo įvykių.
Svarbiausia mintis, kurią norėjo išreikšti kūrėjai, yra filosofiškai pateikta egzistencijos idėja. Ir pagal bendrą vaizdą jiems pavyko metaforiškai perteikti šią kelis tūkstantmečius kamuojančią žmonijos paslaptį.
Įdomi interpretacija pasinaudojant kosmoso platybių galimybėmis, kurios atves prie kai kurių atsakymų šia tema. Ateiviai, kiti pasauliai ir organizmai, išsivystę labiau nei dar visiškai jauna žmonių rūšis, filmo fone įrodo, kad mes esame tik piktybiškai nusiteikusios skruzdelės, dėl asmeninių kėslų griaunančios kitų žmonių gyvenimus, o šiuo atveju – visą pasaulį.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dialogų prasmę, jų gilumą. „Prometėjo“ idėjos dalis yra ir satyrinė pajuoka žmonijos atžvilgiu, kritika šiuolaikinio žmogaus požiūriui apie pasaulį ir vertybes.
„Svetimo“ juostos priskiriamos prie siaubo žanro, tačiau būtent šitame filme dėl uždaros erdvės atmosferos stokos nesijaučia tokios pat baimės, kaip kultiniame filme. Čia viskas yra orientuota į psichologinio trilerio niuansą, stengiamasi sukelti didesnę įtampą, o ne siaubą.
Iš vienos pusės, viskas atrodo ganėtinai gerai, apgalvotai pateikiamas spaudimas, tačiau prisiminus, jog tai yra „Svetimo“ priešistorė, iš karto atsiranda abejonė dėl žanro tikslumo.
Techninė juostos pusė
Praėjus trisdešimčiai metų nuo pirmo susidūrimo su išradingos išvaizdos ateiviais, technologinė kinematografijos pažanga išgyvena aukso amžių, todėl kuriant šią juostą nemažai jėgų buvo sutelkta į specialiuosius efektus.
Svarbiausias aspektas yra tai, jog „Prometėjų“ filmavo natūralioje aplinkoje, be jokių angarų su žaliomis sienomis fone. Tas faktas visam filmui priduoda realistiškumo, o žiūrint į bendrą vaizdą, kokybiškesnių efektų retai galima pamatyti. Net tas pats technologijų šedevras „Įsikūnijimas“ galėtų pavydėti šiam grandioziniam Scotto darbui.
Niūresnė atmosfera irgi jaučiama sukuriant pilkos planetos pavidalą, o sprogimai, veiksmo scenos bei puikus Kosmoso Džokėjaus pasirodymas tik priartina žiūrovą prie rodomų nepakartojamų įvykių ekrane. Apsieita be madingos konvertacijos į 3D, o iš karto buvo filmuojamos kvapą gniaužančios scenos su Epic Red 3D kameromis, kurios vos šiek tiek nusileidžia IMAX galiūnui.
Prie galingų specialiųjų efektų prisideda ne ką mažiau epiškas garso takelis. Kompozicijos prie scenų parinktos idealiai, o kiekviena iš jų įgauna dar didesnio šarmo.
Svarbiausias techninės pusės nuopelnas priklauso operatoriui Dariuszui Wolskiui. Jo genialus darbas perteikia žiūrovui esminį juostos siekį savo vaizdais sukelti psichologinės įtampos, o tai pavyksta net labai gerai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai netikėta matyti šio filmo aktorių kolektyvą, nes iš karto gali kilti klausimas apie mėgstamiausią ir etatinį režisieriaus aktorių Russelą Crowe'ą. Vis tik šios juostos tarptautinis žvaigždynas parinktas labai preciziškai.
Švedė, originalioji „Mergina su drakono tatuiruote“, kopianti į Holivudo viršūnę, Noomi Rapace atsiskleidžia dar iš vienos puikios vaidybos pusės. Labiausiai emocionalus personažas, kuris parodo tiesioginę žmogaus prigimtį – kišti nosį, kur nereikia.
Vienas perspektyviausių ir 2009 metais Quentino Tarantino atrastų talentų, vokietis Michaelis Fassbenderis pristatomas kaip androidas, tačiau labai charizmatiškos išvaizdos. Jo personažas sukelia didžiausias ovacijas – tiek dinamikos, gracijos, emocijų, išreikštų vien tik akimis.
Pietų Afrikos kilmės žaviosios ir nepakartojamos, grožio etalonu vadinamos Charlize Theron vaidmuo primena legendinį Sigourney Weaver įvaizdį Ripli amplua. Neįmanoma atsigrožėti.
Britiškas duetas, susidedantis iš Veilandą vaidinančio Guy‘aus Pearce‘o bei Janeko, kurį įkūnijo Idrisas Elba, įneša filmui santūrumo. Bendrai žiūrint į visą aktorių komandą, filmas įgauna labai didelio svorio, nes vaidybos planas čia - labai svarbus.
Verdiktas
„Prometėjas“ – tai puiki įžanga į kultinio „Svetimo“ visatą, kurioje žiūrovas atras kai kuriuos atsakymus apie egzistencijos problemą žmonijos akyse, interpretuojant paties režisieriaus viziją šiuo klausimu bei patirs psichologinį spaudimą iš vaizdų, rodomų ekrane.
Mažiau siaubo elementų, tačiau didesnis potraukis link mistikos, antgamtinių galių bei filosofijos. O tai sudaro puikų pamatą mokslinės fantastikos žanrui, kuris per pastaruosius kelis dešimtmečius iki 2012 m. galėjo pasigirti vos keliais vertais dėmesio kino kūriniais.
