„Disney“ studijai tarnaujantis režisierius ne tik kviečia atsidurti naujų nutrūktgalviškų visų pamėgtų herojų nuotykių epicentre, bet dar labiau su jais susipažinti, kad galiausiai būtų sudarytas pilnas vaizdas apie tuos, kurie antrą sykį pasiryžę apsaugoti galaktiką nuo netikėto ir mirtį viskam nešančio priešo.
Apie ką mes čia...
Po to, kai Roketas, Peteris, Gamora, Draksas ir Grūtas sustabdė piktuosius Ronano kėslus užvaldyti visą visatą, jie tapo tikrais galaktikos didvyriais, su kuriais norėjo dirbti kiekvienas. Todėl, anksčiau vienas kito nekentusi ir sunkiai bendrą kalbą radusi kovotojų komanda pasiryžo priiminėti užsakymus iš visokiausių galaktikos valdovų. Tačiau jie net neįtarė, jog vienas mažytis incidentas su paskutiniu užsakovu gali ne tik juos visus sunaikinti, bet ir sudraskyti visatą į mažus skutelius.
Kūrinio turinys
Ir kas galėjo patikėti, jog 2014 metais pasirodęs projektas, paremtas ne pagal tokį plačiai auditorijai žinomą komiksą kaip „Galaktikos sergėtojai“, sugebės tapti mega hitu. Filmas ne tik finansiškai pranoko visus kino studijos lūkesčius, visame pasaulyje užsidirbdamas 773 milijonus dolerių, iš kurių 333 buvo užsidirbti tėvynėje, bet ir sulaukė aukščiausių kino kritikų ir žiūrovų įvertinimų. Todėl nenuostabu, jog studijoms „Disney“ ir „Marvel“ būtent šio projekto tęsinys tapo vienu iš perspektyviausių 2017 metų kino filmų.
Asmeniškai, pirmąją dalį per tuos tris tęsinio laukimo metus pasižiūrėjau devynis kartus ir kiekviena peržiūra visiškai neprailgo, nors puikiai žinojau, kas po ko seka, kokie bus dialogai, kaip atrodo veiksmas ir kokiu filmo momentu pasklis nenuvalkioti herojų juokeliai. Štai tokį lengvumo ir įtraukimo į šią istoriją poveikį turėjo Jameso Gunno režisuotas filmas. Todėl su nekantrumu laukiau antrosios juostos, nes tikėjausi gauti tokią pat puikią ir neišblėstančią pramogą, kaip ir 2014 metais kino ekranuose pasirodžiusiame filme. Ir, tiesą sakant, visiškai nenusivyliau tuo, ką išvydau kine.
Juosta prasideda nuo prologo, kuris autentiškas pirmosios dalies schemai, todėl mums leidžiama susipažinti su tam tikrais įvykiais, kurie buvo nuslėpti pirmtake. Ši scena yra ne tik svarbi bendrai istorijai, bet kartu jos dėka pats filmo siužetas akimirksniu tampa intriguojantis ir paslaptingas. Gi nė viename šio filmo anonse net nebuvo užsiminta apie pagrindinę siužetinę pasakojimo liniją, blogiečius ar herojų paskirtį ir jų naują misiją antrąjį kartą gelbstint galaktiką, o čia pačioje pradžioje parodo tokius įdomius vaizdus. Akivaizdu, kad režisierius ir filmo scenaristai nenorėjo pasišaipyti iš žiūrovų, pristatydami prastai atrodantį pasakojimą, nes žmonės vis tiek eitų į kino teatrus iš meilės pirmai daliai.
Pats filmo siužeto branduolys, priešingai nei pirmoje dalyje, kurioje buvo parodytas pagrindinių herojų susibendravimas ir kova dėl bendro tikslo, sukasi aplink pačius personažų charakterius ir jų praeitį, atskleidžiant vis daugiau detalių iš jų gyvenimo. Todėl manau, jog būtent ši dalis yra žymiai brandesnė už pirmąją, o tuo pačiu šis filmas savo kokybe scenarijaus atžvilgiu lenkia beveik visus anksčiau pasirodžiusius „Marvel“ studijos projektus.
Šiame filme gauname progą susipažinti su Peterio Kvilo tėvu ir sužinoti visą tiesą apie jį, kaip ir apie jo sūnaus praeitį. Tai įdomus, ganėtinai logiškai su siužetine linija susietas pasakojimas, kuriame pamatome visiškai kitokį Peterį nei buvome matę anksčiau. Lygiai taip pat filmo eigos metu pamatome skirtingus Gamoros ir jos sesers Nebulos veidus.
Šįkart mes daugiau sužinome apie pačią Nebulą ir jos kančias bei tikslą, norint atkeršyti tam, kuris iš jos padarė pabaisą. Tai itin draminis personažas, todėl jis ir tapo vienu iš ryškiausių šios juostos veikėjų, kurio neapkenti, bet kartu ir prijauti. Taip pat puikiai atsiskleidžia pirmoje dalyje ne tokį svarbų vaidmenį atlikęs Jondu. Charizmatiškas ir kietas kaip velnias, Jondu nuo pradžios iki filmo finalo pakeri, jog vienu momentu jis sugeba tiesiog pasivogti visą šou, į šoną nustumdamas visus kitus veikėjus.
Kiti herojai kaip Grūtas ir Roketas, visiškai nepasikeičia, na, išskyrus Grūtą, kuris tapo mielesnis ir juokingesnis. Jie, kaip ir anksčiau, atsako už humoristinę juostos dalį, kuri kaip ir pirmame filme yra originali ir priverčia gerai pasijuokti iš jų daromų nesąmonių. Taip pat ir Draksas karts nuo karto sugeba neblogai prajuokinti, kas irgi yra svarbu. Būtent pasišaipymas iš kitų personažų rimta juoko forma tampa neatsiejamu šio filmo siužetinės linijos koziriu.
Iš naujų veikėjų, kurie ateityje labiau atsiskleis, reikia paminėti Stakarą Ogordą, kuris priklauso galaktikos vagių elitui, ir Peterio tėčio Ego pavaldinę vardu Mantis. Įdomūs personažai, tik, deja, šiame filme nėra iki galo atskleisti.
Veiksmo filme yra daug, net labai daug ir jis pateiktas itin niūriai, tamsiai ir netgi brutaliai, bet, kas svarbiausia, įdomiai ir originaliai. Bežiūrint į tai netenka nuobodžiauti, o tai ir yra svarbu tokio pobūdžio filmuose. Be veiksmo, gauname ir dar daug puikaus humoro, kuris vienu momentu svyruoja tarp tualetinio ir sarkazmu persmelkto, tačiau reikiamu momentu išlaiko tą ribą ir netampa dar vienu neskaniu vulgarybių šou.
Pasibaigus filmui, kuris išties buvo sukurtas su meile, norėjosi dar ir, manau, tą suprato patys juostos kūrėjai, todėl pasibaigus pagrindiniam pasakojimui, pirmą kartą „Marvel“ studijos istorijoje, žiūrovams parodomos net penkios, labai šaunios ir daug reiškiančios, būsimiems šios kino visatos filmams, scenos. Todėl patariu užsidegus kino teatro šviesoms dar pasilikti ir pasimėgauti šiuo filmu.
Techninė juostos pusė
Specialieji filmo efektai, kurie sudaro beveik 80 procentų bendro vaizdo, atrodo išties puikiai, bet, kai į filmą investuoji 200 milijonų dolerių, reikia dar gerai pasistengti, kad vizualiai juosta atrodytų kaip nieko vertas skuduras. Todėl kiekviena scena nupiešta taip preciziškai ir taikliai, jog kartais atrodo, jog kosminiai laivai, mūšiai kosmose ir pabaisos yra tikri. O kad vaizdas būtų dar labiau sodresnis, viskas įvyniojama į puikią trimatę erdvę. Žinoma, be specialiųjų efektų, vizualus filmo kontekstas dar prikaustė dėl veikėjų aprangos ir kai kurių dekoracijų. Filmo dizaineriai pasidarbavo iš peties, todėl tikėtina, jog kitais metais filmas galės pretenduoti į „Oskarus“ už geriausią grimą, specialiuosius efektus ir kostiumus.
Be gerai atliktos vizualios pusės, antroji „Galaktikos sergėtojų“ dalis niekuo nenusileidžia savo pirmtakui muzikoje. Lygiai toks pat žvalus ir energingas, nostalgiją devintajam praeito amžiaus dešimtmečiui sukeliantis garso takelis, kuriame galime išgirsti tokius hitus kaip Cat Stevens dainą „Father and Son“ ar legendinės grupės „The Beatles“ nario George‘o Harrisono kūrinį „My Sweet Lord“. O ką jau kalbėti apie grupės Fleedwood Mac hitą „The Chain“, kuris dar ilgai skambės galvoje pasibaigus filmui.
Kameros darbai atlikti standartiškai „Marvel“ studijos filmams, todėl jokių naujovių nebuvo išrasta, bet, kas svarbiausia, kamera nedrebėjo kaip tą dažnai mėgsta veiksmo ir fantastinių filmų kūrėjai. Preciziškas, įtampos kupinas vaizdas, kuris įtraukia nuo filmo pradžios iki pat galo.
Galima pagirti juostos kūrėjus už puikų garso montažą pačiose netikėčiausiose veiksmo scenose, o kartu ir už vaizdo montažą, kuris neleidžia atskleisti tam tikrų siužetinės linijos paslapčių. Viskas išlaikoma paslaptyje iki tam tikrų vietų, jog bežiūrint filmą bandai spėlioti, kaip pasibaigs visa ši istorija.
Aktorių kolektyvinis darbas
Su kiekvienu nauju „Marvel“ filmu ne tik filmų kokybė gerėja, istorijos tampa vis įdomesnės, efektai dar labiau pakeri, bet ir pasirodo personažų gausa, todėl nenuostabu, jog norint sudominti žiūrovus, juos atlikti kviečiami patys žymiausi aktoriai.
Net iki dabar sunku patikėti, jog šiame filme suvaidino pats Sylvesteris Stallone, kuris pasirašė sutarį su „Marvel“ dar keliems projektams. Taip pat džiugu matyti kitą legendinį aktorių Kurtą Russelą, kuris paskutiniu metu tapo itin dažnas kino ekranų svečias, ypatingai, jeigu kalba eina apie šimtus milijonų dolerių kainujoančius blokbasterius. Ir jeigu ponas Stallone šioje juostoje pasirodo trumpai, Kurtas Russelas atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. Įdomus ir gerai suvaidintas personažas, kuris leido atskleisti visą Peterio praeitį ir jo prigimtį.
Kitu filmo pasididžiavimu tampa Jondu vaidmens atlikėjas Michaelas Rookeris, kurio vaidmuo yra ne vien paperkantis personažo charizma, bet ir stipriausias visame šiame filme. Taip pat stipriai pasirodo ir Nebulą įkūnijusi aktorė Karen Gillan.
Senoji gvardija, susidedanti iš Dave‘o Bautistos, Zoe Saldanos ir Chriso Pratto pasirodo lygiai taip pat, kaip ir ankstesniame filme. Įtikinamai ir charizmatiškai. Bradley‘io Cooperio bei Vino Dieselio įgarsinti herojai irgi neleidžia nuobodžiauti.
Antraplanių herojų atlikėjai kaip Seanas Gunnas, Chrisas Sullivanas, Elizabeth Debicki, Pom Klementieff, Tommy‘is Flanaganas ir Evanas Jonesas irgi nepasišiukšlino ir suvaidino netgi labai įtikinamai.
Verdiktas
„Galaktikos sergėtojai. II dalis“ – toks pats techniškai kokybiškas, energingas, veiksmo kupinas, savo siužetine linija įdomus ir nenuvalkiotų juokelių prifarširuotas penkių itin charizmatiškų herojų nuotykis eilinį kartą gelbstint visatą grojant populiariausiems praeito amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečio hitams.
