- Kokius turi kasdienius įpročius vardan savo vidinės harmonijos ir sveikatos?
- Nesu tikra, ar tai yra įpročiai, tačiau nebegaliu gyventi be sporto. Po sunkios dienos nusiraminu tik sportuodama. Mėgstu bėgioti ir minti dviratį. Taip pat man be galo patinka plaukimas, o labiausiai – nardymas. Vanduo nuplauna bet kokį stresą. Tiesa, neseniai pradėjau jodinėti. Žirgai irgi mane ramina. Iš naujesnių atradimų – meditacija. Tam irgi skiriu laiko. Apskritai, manau, kad sportas ir mityba padeda turėti režimą. O režimas, tikiu, kad yra svarbiausia sąlyga norint gyventi sveikai.
- Aktorystė – tai iš dalies pasiaukojanti profesija. Juk ne visada pavyksta gyventi pagal režimą, kartais reikia būti gražiai, kartais dėl vaidmens liepia priaugti kilogramų ir pan...
- Manau, kad aktorystė yra ne iš dalies pasiaukojanti profesija, o absoliutaus pasiaukojimo reikalaujanti profesija. Tai yra gyvenimo būdas. Mano didžioji svajonė suvaidinti nuo mano asmenybės stipriai nutolusį vaidmenį – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kol kas dėl vaidmens man dar neteko ypatingai pakeisti savo išvaizdos. Tikrai norėčiau ir galėčiau dėl vaidmens, pavyzdžiui, priaugti ar numesti svorio, nors ir nebūtų lengva, nes jau 10 metų sveriu tiek pat.
- Ar galima emocinė harmonija, kai esi aktorė ir turi išgyventi kartais labai sudėtingus herojų gyvenimus?
- Tai yra sunkus kelias. Nuolat siekiu harmonijos, nes mano darbas yra sudėtingas ir varginantis. Aktoriams tenka išgyventi daug skirtingų emocijų ir situacijų, t.y. daug skirtingų gyvenimų. Juk paprastai žmonės skaudžias traumas, išgyvenimus, tragedijas stengiasi pamiršti. O mes, aktoriai, viską priimame kaip privalumą – kuo daugiau sudėtingesnių išgyvenimų, tuo lengviau suvaidinti tuos prisiminimus.
Tas asmenines patirtis vadinu prisiminimų dėžutėmis – jas atveriu, kai prireikia. Tačiau tose dėžutėse yra ne tik mano išgyventas skausmas, baimės ar beprotystės, taip pat yra gerų ir stiprių emocijų stalčiukų. Žinoma, kartais būna situacijų, kai tenka suvaidinti tai, ko nesi patyręs. Tada tenka įsivaizduoti, kas su tavimi vienoje ar kitoje situacijoje vyktų. Taigi taip, aktorių gyvenimas nėra emociškai stabilus. Būtent dėl to aktoriai dažnai susiduria su sveikatos ar psichologinėmis problemomis. Taigi gyventi harmonijoje būnant aktoriumi nėra paprasta, tačiau stengiuosi pasiekti šį tikslą. Manau, kad atskiriant realybę nuo susikurto gyvenimo ir yra aktoriaus profesionalumo rodiklis.
- Kita aktorystės pusė – raudonas kilimas. Ten žvaigždės visuomet spindi...
- Raudonas kilimas – gana įdomi sąvoka. Išties dažnai keliauju į kino festivalius, t.y. investuoju savo sveikatą, laiką, pinigus į pažintis. Šioje profesijoje plėsti kontaktų ratą yra itin svarbu. Tačiau tai, ką žmogus mato feisbuke, Instagrame arba žurnaluose – viena pusė. Realybė dažnai būna kitokia.
Pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje iš kino salės per karštį bėgi namo persirengti, nes tik prieš pusvalandį gavai atliekamą bilietą į premjerą. Namie paskubomis lygini pasiskolintą suknelę, užsimaukšlini irgi pasiskolintus batelius ant jau nutrintų kojų, toliau per skausmus bėgi iki raudonojo kilimo, nusifotografuoji (nors giliai viduje vos gaudai kvapą), įkeli nuotrauką į savo soc. tinklų paskyras ir eini žiūrėti filmo.
Tuo tarpu žmonėms atrodo, kad Ieva Andrejevaitė gyvena ant raudono kilimo, ryškiai spindi ir nuolat vaikšto į premjeras. Iš esmės raudonu kilimu nutiesta tik maža dalis aktorystės kelio. Jis nėra toks reikšmingas, kaip gali atrodyti iš šalies. Daug svarbiau yra talentas, atsidavimas ir ilgos valandos darbo užsibrėžto tikslo link.
- Kuo šiuo metu gyvena Ieva Andrejevaitė?
- Dirbu ir tobulėju. Šiuo metu išgyvenu laiką, kai daug geriau pradedu save suvokti. Prieš kelerius metus išgyvenau sudėtingą laikotarpį kupiną liūdnų dalykų ir netekčių. Tačiau susiėmiau ir supratau, kad vėl galiu atrasti šviesą, harmoniją ir vidinę ramybę.
Kartą vienas draugas man pasakė: „Kai suprasi, kokia nenori būti, viskas taps daug aiškiau“. Kai žinai, kas esi, tampi laisvas. Emilija, beje, mane ir išmokė būti laisva. Pagaliau supratau, ką darau ir koks yra mano kelias.
- Ko, be buvimo savimi, tave dar pamokė Emilija?
- Emilija yra be galo stipri asmenybė, kuri per vieną dieną iš jaunos ir naivios mergaitės tampa kovotoja. Ji laikosi savo principų ir įsitikinimų. Emilijos dėka tapau stipresnė, savyje atradau daugiau harmonijos, šviesos ir ramybės.
- Galiausiai, kokie maži gyvenimo malonumai tave džiugina šių dienų pasaulyje?
- Mane vis dar džiugina knygos, įvairi muzika, menas, artimi draugai, šeima ir pyragaičiai. Taip pat labai džiugina gamta. Esu visiškas gamtos vaikas ir kiek įmanoma daugiau laiko stengiuosi praleisti gryname ore, geriausia – už miesto.