Apie ką mes čia...
Kovodama su kibernetiniais nusikaltimais, vieną dieną majorė Motoko susiduria su dar neregėto masto priešininku, vardu Kuzė. Kiekvieną kartą jai prie jo priartėjus, nusikaltėlis sugebėdavo meistriškai pasišalinti iš savo buvimo vietos, palikdamas neaiškias užuominas. Ir tik sugavusi jį, Motoko suprato, ką reiškė Kuzės palikti pėdsakai ir kodėl jis taip su ja elgėsi. Ji suprato, jog tai ne jis yra nusikaltėlis, o tie, kuriems ji dirba...
Kūrinio turinys
Naujojo Ruperto Sanderso filmo buvo laukiama labai ilgai ir nekantriai, nes tai vienas iš retų projektų Holivude, kuris remiasi japonų menu, o tiksliau manga ir anime žanro kino projektu, pasirodžiusiu 1995 metais. Žinoma, tie žmonės, kurie nėra susipažinę su originalu, filmą priims visiškai kitaip nei turėtų, todėl ir įvertinimai gali šoktelti, nes visumoje, šis filmas atrodo tikrai išskirtinai, palyginus su kitais kiberpunko stiliaus projektais.
Bet kaip animuotos „Dvasia šarvuose“ versijos perdirbinys – tai klaikus ir visiškai puikios idėjos neišnaudojęs projektas, kurio didžiausia bėda yra scenaristų impotencija ir nemokėjimas dirbti su kitos pasualio kultūros suteikta medžiaga.
Filmo siužetinė linija yra labai paprasta, tačiau ji kartu gali ir sužavėti, nes veiksmo pateikimas vystant šią istoriją nėra nuobodus. Nuo pradžios iki pat filmo galo netrūksta gerų veiksmo scenų, kurios, žinoma, primena jau matytus panašaus pobūdžio filmus, kaip pavyzdžiui kultinė „Matrica“. Tačiau yra vienas mažytis niuansas – būtent „Matrica“ buvo įkvėpta „Dvasia šarvuose“ mangos ir anime, todėl kalbėti apie kai kurių scenų plagiavimą būtų nekorektiška.
Veiksmas susideda iš kelių dalių – susidūrimų, kuriuose majorė Motoko sugeba puikiai valdyti kumščius ir akimirksniu susidoroti su savo priešininkais, bei gana kietai atrodančių susišaudymų. Visa tai pagyvina filmo peržiūrą. Ir tenka pripažinti, veiksmas sudėliotas labai tvarkingai, jog jaučiama ir įtampa, ir pasimėgavimas rodomomis scenomis.
Istorijos prasme – dugnas. O dugnas dėl to, jog nors ir kaip filmo scenaristai ir režisierius bandė pateikti pačias svarbiausias mangos ir anime idėjas, jiems to padaryti nepavyko, nes viskas buvo sumalta į vieną majorės Motoko perspektyvą, be jokių paaiškinimų apie kibernetinį pasaulį ir žmogaus pasąmonę jame. Ir viskas atrodė taip šaltai, taip negyvai, jog net buvo neįdomu stebėti Motoko savęs pažinimą ir norą išsiaiškinti visą tiesą apie praeitį ir į save panašius organizmus. Gaila, bet toks turiningas ir gražus pasaulis, kuriame gyvena pagrindiniai šios istorijos herojai, buvo vertas platesnio požiūrio. Todėl žiūrint į visą režisieriaus Ruperto Sanderso pateiktą viziją supranti, jog ji nesugeba intriguoti ar labai sužavėti kaip tą padarė 1995 metais pasirodęs animuotas filmas.
Veikėjai šiame filme irgi nekelia didelio susižavėjimo. Ir ne dėl to, jog jie visi atrodo kaip zombiai, neturintys išskirtinių charakterio bruožų ar charizmos, o dėl to, jog jie visiškai neatsiskleidžia siužetinės linijos metu. Nė vienas iš pagrindinių herojų nesugeba pakerėti taip, jog dėl jo laikytum kumščius ir sirgtum. Net ir pagrindinė filmo herojė Motoko nesukelia jokių jausmų. Labai banaliai pateiktas personažas, kuris primena „Saulėlydžio“ sagos mumiją Belą. Tik kovos scenos, kuriose ji dalyvauja atrodo puikiai. Bet personažo psichologinis portretas ir jo išgyvenimai po tiesos apie save pažinimo taip ir lieka kažkur už ekranų ribų. Ką jau kalbėti apie pagrindinius filmo antagonistus, kurie ne tik, kad nesukelia jokio susižavėjimo (kas yra keista, nes dažniausiai blogiukai turi daugiau charizmos už geriečius), bet ir pastato į nepatogią padėti žiūrovą, kuriam brukama labai idiotiška blogiečių pasaulėžiūra dėl jų daromų veiksmų. Visi kiti personažai atrodo kaip statistai, kurie galėjo tiesiog tylėti visą filmą ir niekas jų nepastebėtų.
Pernelyg daug kalbėti nesinori, bet asmeniškai man tai vienas labiausiai nuvylusių šiais metais filmų, kuris nors ir žiūrisi smagiai bei suteikia puikią pramogą kino salėje, tačiau visiškai nevertas „Dvasios šarvuose“ vardo, būdamas kultinio anime perdirbiniu.
Gaila, bet šįkart Holivudui nepavyko į didžiuosius kino ekranus atsakingai perkelti mangos, todėl tikėkimės, jog studija „Warner Bros.“ pasimokys iš savo kolegės „Paramount Pictures“ ir ateityje nepadarys tokių klaidų kuriant filmą „Akira“.
Techninė juostos pusė
Vienas iš didžiausių šio filmo privalumų, dėl kurio tiesiog verta bėgti į kiną, yra specialieji efektai. Tai labai kokybiški, akis kerintys ir netgi labai tikroviškai atrodantys specialieji efektai, kurie visos juostos metu sugeba ne vieną kartą nustebinti. Prisiminus kovos sceną vandenyje norisi ją peržiūrėti dar kartą. Šis estetiškai pateiktas filmo išorinis pavidalas daug kartų gelbėja nuo gėdingai atrodančių nesusipratimų siužetinėje linijoje, dėl kurių režisierius ir scenaristai turėtų atsiprašyti visų šios mangos gerbėjų.
Kameros darbas, kuris filme irgi atlieka labai svarbią funkciją norint kuo išvaizdžiau parodyti veiksmo scenas ir herojų susidūrimus, atliktas puikiai. Ypatingai gerai žiūrisi „slow-motion“ stiliumi pateikti epizodai, kuriuose pagrindiniai herojai smagiai taško blogiečius. Taip pat ir platesni kadrai, kuriuose parodoma CGI pagalba sukurta miesto panorama, sugeba sužavėti ir leisti pasinerti į šį kibernetinį pasaulį, kuriame natūraliai atrodantis žmogus tampa didele retenybe.
Ir nors filme yra įtampos, tačiau ji sukurta dėka kameros darbo ir specialiųjų efektų, susišaudymų ir mūšnynių, bet ne kaip dažniausiai būna tokio pobūdžio filmuose – garso takelio. Muzikinė filmo palyda labai nyki ir visiškai nesukelianti įtampos netgi pačiose kiečiausiose scenose. Ypatingai filmo gale, kur herojams tenka kovoti su galingai atrodančia priešininkų technika.
Vaizdo montažo darbas neblogas, todėl istorija neatrodo labai padrika, o turinti vientisą pasakojimo liniją, nenukreipianti į niekur kitur, todėl ir filmas žiūrisi ne taip nuobodžiai. Garso montažas stiprus, ypatingai veiksmo scenose galima pajusti visą jo galią ir tuo pačiu gauti kažkiek adrenalino.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šį filmą galima žiūrėti ir ne vien dėl geros techninės pusės, bet ir dėl aptemtame kostiume pasirodančios Scarlett Johansson. Manau, vyrai supras, apie ką eina kalba ir kokį privalumą ši juosta įgavo, kai jos kūrėjai pakvietė pagrindiniam vaidmeniui tokio nuostabaus kūno savininkę įkūnyti majorę Motoko. Be fizinių duomenų, Scarlett Johansson visai įtikinamai suvaidino savo personažą, kuris šiek tiek skyrėsi nuo to, ką mes matėme anime.
Iš antraplanių aktorių labiausiai į akis krito vienas mano mylimiausių japonų režisierių ir aktorių Takeshi Kitano, kuris, kaip žinia, visiškai nemoka kalbėti angliškai, todėl buvo šiek tiek juokinga stebėti jį filme, kuriame visi kalba angliškai, o tik jis vienas šneka savo gimtąja kalba. Bet tai netrikdė, nes jo brutalumas tiesiog žavi.
Taip pat buvo visai malonu šiame filme pamatyti talentingąjį Michaelą Pittą ir kino veteranę, nuostabiąją „Oskaro“ laureatę Juliette Binoche. Gaila, jog režisierius nesugebėjo šiame filme išnaudoti viso jų aktorinio potencialo. Panašiai ir su Batu perosnažo atlikėju Johanu Philipu Asbeku. Charizmos turintis aktorius atrodė labai blankiai kiekvienoje scenoje, kurioje jis pasirodydavo kartu su Scarlett.
Visi kiti personažai ir juos atliekantys aktoriai visiškai neįdomūs, tušti, neturintys jokios charizmos.
Verdiktas
„Dvasia šarvuose“ – vizualiai patrauklus ir netgi labai žavintis savo veiksmo scenomis, puikiais aktoriais, kameros darbu ir išradingais specialiaisiais efektais studijos „Paramount Pictures“ projektas, kuris savo turiniu, režisūra ir idėjos pateikimu yra tik apgailėtinas kultinio 1995 metų anime šešėlis.
Filmo anonsas:
