Internetiniame slenge užgimęs žodis „meh“ nereiškia nieko, bet kartu – tiek daug. Jį sakai, kai tau nerūpi, nors tarsi turėtų. „Matei, SEL'as vėl skelbia apie karjeros pabaigą!“ – „Meh“. Neįdomu. Tai baisiausias žodis, kurio gali sulaukti kūrėjas. Viena, kai tavo darbas sukelia pyktį ar kritikos bangą. Stresuoji, niršti, bet esi gyvas. Daug blogiau, kai emocijų tiesiog nekyla.
Ir būtent tokią – jokią – nuotaiką sukuria antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis. Ji smagiai pavadinta „T2 Trainspotting“, kaip aliuzija į „filmo herojams, tiems peraugusiems vaikams, geriausią filmą-perdirbinį: „Terminatorių 2“, – Berlyno kino festivalio spaudos konferencijoje po premjeros paaiškino Danny Boyle'as, vienas kertinių britų režisierių šiandien, be pirmojo „Trainspotting“ sukūręs „Paplūdimį“, „Lūšnynų milijonierių“ ir „127-ias valandas“.
Tačiau jeigu antrasis „Terminatorius“ sugebėjo filmo legendą kilstelti į dar aukštesnes fanatizmo dausas, antrasis „Trainspotting'as“ naudojasi pirmojo nostalgija, nepasiūlydamas nieko esmingai naujo ir, kas blogiausia, išsiurbdamas pirmojo turėtą energiją.
96-ųjų „Traukinių žymėjimas“, parašytas pagal tokio paties pavadinimo Irvine'o Welsho romaną, pasakojo apie keturis draugelius iš vargingo Edinburgo rajono, kurie nusiraminimą randa narkotikuose. Vienas iš jų – trumpai skustas nihilistas Rentonas (vaidina Ewanas McGregoras) – nusprendžia padaryti tai, ką siūlo prieš narkotikus Britanijoje kovojusi reklaminė kampanija ir „pasirinkti gyvenimą“ – „Choose life“. Tačiau ką praktiškai tai reiškia? Kas yra „gyvenimas“ – šeima, pinigai, didelis televizorius svetainėje?
Filmas tampa kelione po Rentono ir jo draugų pasaulį ieškant atsakymų. Žiūrovas mato narkotikų sukeltas vizijas (nėrimo į prišnerkštą tualetą scena yra ikoninė – kaip ir mirusio kūdikio vaikščiojimas lubomis), herojų nusikaltimus, priklausomybę ne tik nuo cheminių medžiagų, bet ir vieniems nuo kitų. Tamsus siužetas pasakojamas kaip juodoji komedija, lydima fantastiškos muzikos.
Lietuvoje originalusis filmas dar negalėjo tapti hitu 96-aisiais. Tačiau sulig internetu ir „torentais“, „Trainspotting“ pasiekė daugelio kontrkultūrą bandančių suprasti jaunų žmonių kompiuterius ir tapo vienu esminių filmų apie brandą ir pasirinkimus.
Ilgai atidėliotas, su šiurpuliukais tiek iš džiaugsmo, tiek iš baimės lauktas filmo tęsinys „T2“ rodo, kaip ketverto gyvenimai susiklostė po 20-ies metų. Filmas paremtas kita, mažiau populiaria Welsho knyga „Porno“.
Pirmasis „Trainspotting'as“ prasideda scena, kai Rentonas bėga nuo policijos. Po 20-ies metų jis nebe Edinburge, o Amsterdame. Vis dar bėga – bet jau sporto klube, treniruokliu. Ir nukrenta. Jis „pasirinko gyvenimą“, bet gyvenimas nepasirinko jo. Žmona jį paliko, o buhalterio darbas jo niekaip nerealizavo. Tad Rentonas nusprendžia grįžti pas paauglystės draugus.
„T2“ bando tapti aktualiu mūsų dienoms. Kartais filmui tai pavyksta, kaip juokingiausioje scenoje, kai Rentonas ir Simonas gražbyliauja Europos Komisijos atstovams, kad gautų „europinį“ finansavimą baro renovacijai – nors iš tikro nori atidaryti bordelį.
Tačiau daug dažniau „T2“ atrodo kaip B lygio originaliojo filmo kopija. Tai skaudžiai pasijunta Rentono monologe, analizuojančiame, ką šiandienos pasaulyje reiškia „Pasirinkti gyvenimą“. Jis kalba apie feisbuką, niekam neįdomias jūsų maisto nuotraukas, keršto pornografiją (revenge porn) ir kitus interneto kultūros padarinius. Jo sakomi faktai teisingi ir svarbūs, bet pasaulyje, kur feisbukui kritiką gali išgirsti kasdien – tik niekas nepasiūlo veikiančių variantų, kaip gyventi be jo – reikia šio to radikalesnio, kad publika įsiklausytų.
Daug žadančiai prasidėjęs filmas maždaug ties antrąja valanda praranda intrigą iki tokio lygmens, kad tau tiesiog neberūpi, kuo viskas baigsis. McGregoras įkūnijo „normalaus“ gyvenimo sugniuždytą vyrą taip puikiai, kad jo herojus praranda visą charizmą. Jų duetą tempia Jonny Lee Millerio „Sick Boy“ Simonas, vis dar toks pat blogiukas ir paranojikas, vartojantis ir toliau – tačiau Simono siužetų filme per mažai.
Vietoje jų didelis dėmesys sutelkiamas į Begbie (aktorius Robertas Carlyle'as) – iš kalėjimo pabėgusį, keršto Rentonui norintį buvusį draugą, kurio pyktį ant visuomenės ir savęs paties didina dingusi erekcija ir į tėvą nė kiek nepanašus, viešbučių vadybą studijuojantis ramus sūnus. Bėda ta, kad isteriškas Begbie yra mažiausiai įdomus iš ketveriukės. Originaliajame filme jis buvo reikalingas komiškas prieskonis draugų dinamikai. Tačiau pastatyti jį į centrą filmui buvo savižudybė.
„T2“ gelbėja du herojai. Visų pirma – vis dar toks pat bevilitškas gerietis Spud'as, genialiai įkūnytas škotų aktoriaus Eweno Bremnero. O taip pat filmo atradimas Veronika, imigrantė iš Bulgarijos, viliojanti vyrus į lovą, kad jos vaikinu tapęs Simonas viską galėtų slapta filmuoti ir vėliau šantažuoti. Ji filme vienintelė išlaiko sveiką protą, jos istorija rūpi, o netikėta jos draugystė su Spud'u („Tavo pasakojimai juokingi – galėtum juos užrašyti“, – pasakė Veronika jam. Ir Spud'as, vėl radęs gyvenimo prasmę, prirašė visą kambarį rankraščių) vienas žmoniškiausių siužeto vingių. Tikras aktorės vardas yra Anjela Nedyalkova, ji tikrai yra iš Bulgarijos ir ji pati niekada anksčiau nebuvo vaidinusi tokio masto tarptautiniame kine. Aktorės pasirodymas „T2“ sukėlė filmo populiarumą bangą Bulgarijoje. Jeigu po 20-ies metų kažkas reflektuos „T2“, filmą visų pirma prisimins kaip Anjelos debiutą A lygoje.
Taip pat, žinoma, muzika. Mančesterietis Boyle'as ir komanda per daug gerai jaučia britišką muzikos sceną, kad nesudėliotų šokdinančio garso takelio. Originalaus filmo pradžia su Davido Bowie prodiusuota Iggy Pop'o daina „Lust for Life“ yra viena įsimintiniausių atidarančių scenų moderniame kine. „T2“ eina originalo pramintu keliu: atiduoda duoklę senai muzikai, bet nepamiršta ir naujos. Iš senųjų šįkart netikėtai panaudota „Queen“ „Radio Gaga“, taip pat prisiminta viena gražiausių „Blondie“ dainų „Dreaming“, po filmo sulauksianti daug naujų „YouTube“ peržiūrų. Grupė, kuri tampa „T2“ atradimu yra „Young Fathers“, vienas originaliausių kolektyvų šiandieninėje britų scenoje, patys edinburgiečiai, kuriantys menišką, galingą, netradicinį roką. Belieka džiaugtis tiems, kas juos pamatė koncerte Vilniuje prieš porą metų.
Tad antrasis „Transpotting“ nėra blogas filmas, nėra tragedija, nėra trainwreck'as. Jis papasakoja istoriją, turi juokingų momentų, yra ypač dinamiškai nufilmuotas. Galų gale, gera pasiilgtą ketveriukę vėl matyti ekrane. Ir dėl to daugelis žmonių į šį filmą nueis – jie tai jau gausiai daro Jungtinėje Karalystėje, kur įvyko „T2“ pasaulinė premjera. Filmas jau dabar beveik pralenkė originalųjį pagal už bilietų uždirbtus pinigus.
Tačiau fanams reikia būti pasiruošus. Pirmasis filmas, nors ir parodydamas beviltišką gyvenimo darbo klasės rajone pusę, įkvėpė kabintis į gyvenimą toliau. Tuo tarpu T2 nihilistiškai sako, kad neverta. Jeigu tai yra tai, kas nutinka kai „Pasirenki gyvenimą“, tuomet tokio gyvenimo geriau nesirinkti. Tačiau kokį rinktis? Filmas nesiūlo išeičių. Jis tik parodo, kad viskas yra vienas didelis „meh“.
„T2 Trainspotting“ („Traukinių žymėjimas 2“) Lietuvoje pradedamas rodyti kovo 10-ąją.
