Kas aš esu ir kur aš einu?
Geriausias filmas, režisierius, operatoriaus darbas, scenarijus, montažas, muzikinis takelis, antraplanė aktorė ir aktorius – režisieriaus Barry Jenkinso filmas „Mėnesiena“ („Moonlight“) vertas visų šių „Oskaro“ nominacijų, iškart po premjeros pasigirdusių puikių kino kritikų atsiliepimų ir „Kino pavasario“ žiūrovų dėmesio. Emocinga drama aprėpia tris skirtingus pagrindinio veikėjo – afroamerikiečio vaikino Širono – gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Tą patį žmogų įkūnijantys trys skirtingi puikūs aktoriai pasakos intymią ir paveikią savęs pažinimo istoriją.
Kuklų vaikiną mokykloje engia bendraklasiai, o namuose, skurdžiame Majamio priemiestyje, laukia nuo narkotikų priklausoma mama. Savo vietos nerandantį Široną imasi globoti ir jo sektinu pavyzdžiu tampa netikėtai sutiktas narkotikų prekeivis Chuanas ir jo draugė Teresa. „Mėnesiena“ – nuo pirmo iki paskutinio kadro įtraukiantis ir dar ilgai mintyse išliekantis vizualiai stulbinantis filmas.
„Juosta labai savalaikė, ypač dėl praeitų metų įvykių, kurie buvo itin baugūs JAV mažumoms: nežmogiškas policijos elgesys su afroamerikiečias ir homofobiškas išpuolis Orlando gėjų klube,“ – filmo pasirodymo kontekstą komentuoja meno vadovė Santa Lingevičiūtė.
Vakarų Europoje augant islamofobijai, programoje bus pristatyta dar viena šių dienų aktualijas atspindintis juosta – olandų režisieriaus Mijke de Jongo drama „Laila M.“ („Layla M.“). Ji pasakoja apie Amsterdame, marokiečių šeimoje, gyvenančią musulmonę merginą.
Aštuoniolikmetė Laila, negalėdama susitaikyti su kasdien patiriama religine diskriminacija, prisijungia prie radikalių musulmonų grupelės. Mergina vis labiau įsitraukia į bendraminčių veiklą, drąsiai priešinasi neteisybei, tolsta nuo šeimos, nusprendžia slapta ištekėti už aktyvisto Abdelio ir paskui jį išvyksta į Artimuosius Rytus, kur, jos įsitikinimu, yra tikrieji namai. Naiviai įtikėtos idėjos, romantiški jausmai ir religinės saviraiškos siekis Lailą atvedė ten, kur ji visai netroško atsidurti.
Paaugliai žengia į suaugusiųjų pasaulį
Stebėjimo kamera fiksuoja, kaip chaotiškos Filipinų sostinės Manilos gatvėje partrenkiama bežaidžianti mergaitė. Vairuotojas pasprunka. Tai nėra režisieriaus Eduardo Roy Jr. filmo „Paprasta šeima“ (orig. „Pamilya Ordinaryo“, ang. „Ordinary People“) pagrindinė istorija, o tik siaubingas fonas, kuriame gyvena juostos herojai – nepilnamečiai gatvės vaikai.
Šešiolikmetė Džein ir jos vaikinas septyniolikmetis Ariesas miega ant kartoninių dėžių visai šalia pravažiuojančių mašinų, vagiliauja, kad prasimaitintų, ir augina mažiau nei prieš mėnesį gimusį kūdikį. Filme išvysite stebėjimo kamerų vaizdus, parodančius, ko paaugliams teko griebtis, ką ištverti desperatiškai ieškant pagrobto kūdikio ir ką kasdien išgyvena benamiai vaikai.
Skirtingų kartų bendravimu besidominti flamandų režisierė Fien Troch naujausiame, ironiškai pavadintame filme „Namai“ („Home“) kuria paauglių ir jų tėvų santykių paveikslą. Kai septyniolikmetį Keviną paleidžia iš kalėjimo, kur jis pateko dėl smurtinio elgesio, vaikinas išreiškia norą kurį laiką pagyventi tetos šeimoje. Kevinas greitai užmezga ryšį su to paties amžiaus pusbroliu Samiu ir jo geriausiu draugu Džonu. Abejingus mokyklai, nesusikalbančius su tėvais ir begaliniame nuobodulyje skendinčius paauglius sukrečia tragedija. Įtikinantys personažų portretai, artimos kartų santykių problemos, įtaigus filmo siužetas – tai tik dalis priežasčių, kodėl šį filmą verta pamatyti ne vien paaugliams ir jų tėvams.
