Spermatozoidai. Režisierius ima apgaudinėti žiūrovus vos prasidėjus filmui. Baltai vilkinčios personos, šmirinėjančios šaltoje laboratorinėje aplinkoje ir primenančios spermatozoidus prezervatyvų reklamoje, regis, ir gyvena keistoje, nuo visko izoliuotoje ateities Saloje. Tačiau vėliau paaiškėja, jog Sala – tik siekiamybė, didysis loterijos prizas, dėl kurio seilę varvina kiekvienas „spermatozoidas”.
Iš visų jų išsiskyrus vienam maištaujančiam elementui išryškėja dar viena tiesa. Vieną 2019 m. rytą Linkolnui neradus bato jam kyla ir kiti klausimai: „Kodėl negaliu gaut kepto kumpio?, Kas man sulanksto ir sudeda skalbinius?, Kodėl mes visi vilkim baltais rūbais?”. Tai, kad šis baltaskvernis jau pirmoje filmo pusėje išsiaiškina, jog jokios Salos nėra ir nebuvo, privertė kai kuriuos kino kritikus rūgoti ant M.Bay – esą kam jis pavadino juostą „Sala”, jei tos Salos filme nėra nei kvapo?!
Šiaip ar taip, kiek įdomiau bandyti užčiuopti religinį filmo kontekstą, besirutuliojantį būtent nuo Linkolnui tą rytą kylusių klausimų. Juk aplinkos kvestionavimas, smalsumas, abejojimas yra tai, dėl ko kadaise gimė visos religijos ir tikėjimai. Linkolno abejonėmis, jog patekimas į Salą tėra vienintelis baltųjų personų egzistencijos tikslas, režisierius kiek drastiškai ima trypti loterijos metaforą įgavusią žemiškojo, realaus gyvenimo sąrangą. Galbūt daugelis veltui aklai tiki pomirtiniu darniu ir taikiu rojumi, reinkarnacija ar pan.?
Sveikatos draudimas. “Saloje” Linkolno maištas prieš aplinką virsta jo paties tapatybės paieška bei bandymu apsaugoti jam artimą Džordan 2 Delta.
Nors daugelis M.Bay filmus vadina tokiais, kuriuos žiūrint prireikia mažiau smegenų, nei žiūrint bet kurias kitas juostas, režisierius „Saloje” pristatė naujos amerikietiškos svajonės griaučius. Tai – jauno kūno kultas, bandymas apgauti mirtį. Juk pasaulyje žmonės išties pamišę dėl naujos krūtinės, lygios odos ar tiesių kojų. Pasirodo, klonai, kurie gali padėti įgyvendinti naująją amerikietišką svajonę, gali būti reikalingi ne tik esant organų transplantacijos būtinybei, bet ir norint pasigražinti kūną ar vengiant pačiai gimdyti.
Sužinojęs, jog tėra išoriniame pasaulyje sočiai ir laimingai gyvenančio asmens kopija, klonas, Linkolnas į tai sureaguoja juoduoju humoru. Savo „rėmėjui” (scena, kurioje susitinka klonas su savo rėmėju (abu juos vaidina E.McGregoras) yra viena stipriausių juostoje) jis prisistato: „Labas, aš - tavo sveikatos draudimas”.
Siužeto konfliktas filme kuriamas naudojant žmogiškąjį faktorių – nejau humaniška savo sveikatos labui ar, dažniau, egoizmo patenkinimui, siekiant pajauninti kūną, naudoti kitos gyvos būtybės organus?
Režisierius, per daug neskatindamas apie tai mąstyti, ant svarstyklių lėkštės Steve’o Buscemio personažo lūpomis mesteli frazę, jog nuo rėmėjų būtina slėpti, kad klonai – protaujančios ir net jaučiančios būtybės, nes juk „valgantys mėsainius nebūtinai nori matyti karvę, iš kurios jie pagaminti”.
Tai – labai skurdus žanrinis perėjimas iš mokslinės fantastikos filmo į kovinį žanrą. Klonai tampa eiliniais medžiojamais ojektais, nebekvestionuojant jų egzistavimo ar tapatybės.
Be sekso instinkto. Bandant sekti klonų charakterio raidą, atsimušama į sieną dėl nelogiškų scenaristo bei režisieriaus sprendimų. Maištaujantis E.McGregoro personažas bei nuolankiai jam paklūstantis S.Johansson personažas (ar taip yra ne todėl, kad po pasirodymų juostose „Mergina su perlo auskaru”, „Gera kompanija” ir „Pasiklydę vertime” Scarlett pirmąkart pasirodo veiksmo filme?) išvengia emocinių duobių tiek sužinoję tiesą apie Salą, tiek išsiaiškinę, kas jie ir kam jie.
Nors juostoje kelis kartus pakartojama, jog klonai savo protavimu bei įgūdžiais tėra pasiekę penkiolikmečių lygį, ištrūkę į laisvę klonai puikiai orientuojasi ir moka tai, ko nebuvo mokyti. Jie net ima bučiuotis, nors sekso instinktas klonams nebuvo įskiepytas.
Originalesni ir stipresni yra Seano Beano ir Steve’o Buscemio personažai.
Panašu, kad „Sala” lieka silpniausiu M.Bay kūriniu tarp jo „Uolos”, „Blogų vaikinų”, „Armagedono” ir „Perl Harboro”.
Paraštėje. Vos pasirodžius juostai „Sala” visi ėmė skaičiuoti filmavimo grupės paliktas klaidas – tokių puslapio www.moviemistakes.com kūrėjai priskaičiavo jau 14 (pvz., scenaristas susipainiojo aiškindamas klonų vardų sąsają su jų amžiumi, keliuose kadruose liko nepanaikinta personažo akies vyzdyje ar kituose paviršiuose atsispindinti filmavimo grupė ir pan.). Ankstesniame M.Bay filme „Perl Harboras” akyli žiūrovai suskaičiavo net 131 klaidą. Tačiau pats režisierius dėl to nekvaršina galvos: „Esu įsitikinęs, jog filmus reikia kurti galvojant apie publiką, o ne apie detales. Juk mano filmuose veiksmas vyksta labai greitai, todėl daugelis net nepastebi tokių netikslumų”.
Vertinimas. Režisieriaus darbas: 7 (pakankamai) – dėl režisieriaus aistros greičiui, gaudynėms, specialiems efektams nukentėjusios tematinės bei vizualinės logikos. Siužetas: 7 (pakankamai) – dėl keliaklūpsčiavimo kovinių filmų specifikai labiau nei mokslinei fantastikai, kuria pagal viską turėjo remtis „Sala”, bei aktualios ir rimtos temos nupiginimo lėkštais juokeliais. Aktoriai: 8 (gerai) – dėl nelabai sėkmingo E.McGregoro „suporavimo” su veiksmo filmų debiutante S.Johansson.
