Apie ką mes čia...

Iškeliavęs skleisti Dievo žodį į Japoniją, jėzuitas, tėvas Fereira dingsta be žinios. Praėjus keleriems metams, į Portugalijos jėzuitų ordiną ateina žinia, jog tėvas Fereira yra gyvas, tačiau jis jau nebe tas žmogus, kuriuo kadaise buvo. Norėdami sužinoti visą tiesą apie savo mokytoją, du jo ištikimiausi mokiniai – tėvas Garupė ir tėvas Rodrigezas – išsiruošia į pavojų kupiną kelionę tekančios saulės šalyje, kurioje jiems teks patirti daug nelengvų išbandymų.

Kūrinio vidus

Martinas Scorsese – vienas iš nedaugelio režisierių, kurio darbų galima laukti net nepasidomėjus jais, nes visuomet būsite maloniai nustebinti pamatytų vaizdų. Žinoma, kaip ir pridera tikram kino mėgėjui, pasidomėjau filmavimo procesu ir pačia šios juostos kelione į didžiuosius kino ekranus, kuri „Gerų vyrukų“ režisieriui užtruko beveik trisdešimt metų. Netgi pasidarė gaila paties Martino Scorseses, jog ne viena didžioji Holivudo studija daugelį metų nesutiko finansuoti šio projekto, nors jo potencialas buvo beribis. Bet galiausiai, po ilgų pastangų, filmas išvydo dienos šviesą.

Kaip žinia, juosta buvo kuriama remiantis 1966 metais išleistu japonų rašytojo Shusaku Endo romanu „Tyla“, kuris 2007 metais buvo išverstas į lietuvių kalbą, o jo atnaujintas variantas pasirodė prekyboje 2016 metų gruodžio mėnesį. Prekyboje pasirodžius šiam literatūriniam kūriniui, iš karto jį griebiau ir su malonumu perskaičiau, nes visgi reikėjo deramai pasiruoši filmo peržiūrai, kad naująją Martino Scorseses juostą būtų galima įvertinti iš dviejų pozicijų: kaip kino kūrinį ir kaip knygos ekranizaciją. Ir ką galiu pasakyti? Tai vienas iš stipriausių šio kino grando karjeros filmų.

Filmas prasideda nuo ganėtinai nemalonių akims vaizdų, kurie vėliau įgauna labai didelę prasmę įsibėgėjus siužetinės linijos pasakojimui. Ir tokių vaizdų, kuriuos mes matome jau pačioje juostos pradžioje, yra tikrai labai daug. Lygiai taip pat, kaip ir knygoje, taip ir pačiame filme, preciziškai pateiktomis smurto detalėmis žaidžiama su žmogaus emocijomis, kurios galiausiai priveda prie įvairiausių minčių, susijusių su pačiu Dievu, religija ir abiejų parodytų barikadų pusių tiesomis. Kas keisčiausia, filme labai teisingai akcentuojamas tikėjimas iš abiejų perspektyvų: jėzuitų ir japonų, o ne vien iš krikščioniškosios pusės, kuri sudaro didžiausią pamatą šiam pasakojimui. Tiesiog malonu stebėti abiejų kultūrų skirtumus ir jų požiūrį į religiją.

Religinė šio filmo tema stipri. Joje galima pastebėti vieną svarbų akcentą – tikėjimo brukimas per prievartą. Čia kalbu apie tai, jog atvykus į svetimą šalį, bandoma pakeisti vietinių gyventojų papročius, jų įsitikinimus ir tikėjimą. Ir suprantama, kodėl vietiniai gyventojai priešinasi pokyčiams, kurie gali sudarkyti jų gyvenimo harmoniją. Kova su atvykėliais pateikiama išties įdomiai, žiauriai ir kartu protingai. Iš kitos pusės, tikėjimo sąvoka, kurią skleidžia į Japoniją atvykę jėzuitai, yra pateikta iš itin stiprios pozicijos. Taip parodoma, kad krikščionys ištikimai tarnauja Dievui ir net per kančias ir mirtį jie sunkiai išsižada Jėzaus Kristaus. Bet tokie buvo laikai, kai tikėjimas buvo vertas žymiai daugiau negu dabar. Tada tai buvo gyvenimo būdas, o dabar tik pareiga, kurią daugelis atlieka dėl to, jog taip reikia, o ne dėl savo stipraus tikėjimo.

Filmo herojai, kurie šioje juostoje metaforiškai vaizduoja biblines asmenybes, atrodo puikiai. Tėvas Rodrigezas, ant kurio laikosi visa ši istorija, pristatomas kaip Jėzus ir kaip Šventas Petras. Tai gilus, labai sunkiai suvokiamas ir kartu toks žemiškas personažas, kuris kaip ir Kristus, praeina ilgą, kančių nutiestą kelią. Taip pat filme yra ir kiti prasmingi herojai: tėvas Garupė ir tėvas Fereira, kurie savo pavyzdžiu leidžia suvokti tikėjimo galią. Dėka jų, Rodrigezas suvokia visą tikėjimo galią, kurios negalima atimti net ir per didžiausias kančias.

Be religijos, smurto, labai kruopščiai pateiktų kultūrų skirtumų, dideliu pliusu tampa pokalbiai, o tiksliau, Rodrigezo ir Fereiros herojų dialogai. Vienas malonumas klausytis jų. Tai prasmingi ir ganėtinai taiklūs pokalbiai, kurie sujungia tikėjimą ir tikrovės suvokimą. Dėka dialogų, atsiskleidžia ir visos šios juostos prasmė. Tiesiog reikia įsiklausyti ir viskas taps aišku.

Pasibaigus filmui, norisi dar tyliai pasėdėti kelias minutes, kad susidėliotų pamatyti vaizdai. Gaila tik dėl vieno, jog mums kine rodo sutrumpintą versiją, o ne tą filmą, kurį dar prieš pusmetį norėjo pristatyti Martinas Scorsese. Pasak jo, pirminio filmo varianto trukmė buvo keturios valandos, bet, bijodama dėl juostos komercinės sėkmės, kino studija „Paramount“ privertė sutrumpinti filmą beveik pusantros valandos. Tikėkimės, jog ateityje išvysime ir režisieriaus versiją. O dabar – bravo, tikrai didžiuliai sveikinimai Martinui Scorsesei, kuris pristatė ypatingą ir prasmingą filmą.

Techninė juostos pusė

Be nuostabios režisūros ir gerai parašyto scenarijaus, didžiuliu šio filmo pliusu tampa jo techninė pusė. Pirmiausia, norėčiau pagirti kostiumų dizainerius, kurie sugebėjo atkurti kino ekranams autentišką XVII a. Japonijoje tvyrojusią madą. Dekoracijos ir grimas taip pat verti paminėjimo – įstabūs darbai.

Kameros darbas, už kurį operatorius Rodrigo Prieto buvo nominuotas „Oskarui“, vertas dėmesio. Tai, beje, jau antras jo bendradarbiavimas su Martinu Scorsese po filmo „Volstryto vilkas“. Išvaizdus, kruopštus ir apčiuopiantis visą Japonijos grožį darbas. Kai kurie kadrai atrodo kaip iš atvirukų, kas negali nedžiuginti akių.

Muzikinė filmo „Tyla“ dalis gera. Galima teigti, jog puikiai prie visų rodomų scenų parinktos muzikinės kompozicijos, kurias filmui parašė kompozitorių duetas Kathryn ir Kimas Allenas Kluge‘ai. Taip pat gerai atliktas ir garso montažas, kurio dėka meistriškai sustiprintos žiaurumo kupinos scenos, suteikiančios bendram vaizdui reikalingos įtampos.

Vaizdo montažas – nuostabus. O nuostabus jis dėl to, jog Martinas Scorsese prie jo dirbo iki pat filmo premjeros, kas nulėmė jo neįtraukimą į JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų nominacijų sąrašą. Visos juostos detalės, visos scenos ir pasakojimo stilius priverčia mėgautis kiekviena šio filmo akimirka. Net nepajunti, kad trys valandos prabėga taip greitai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kiekvienas Martino Scorseses filmas gali pasigirti stipria aktorių vaidyba ir ši juosta dar kartą tą patvirtina.

Galima sakyti, jog 2016 metai aktoriui Andrew Garfieldui tapo lemtingu posūkiu jo karjeroje. Dėka savo stipraus vaidmens Melo Gibsono filme „Pjūklo ketera“ jis gavo savo pirmąją „Oskaro“ nominaciją, o su „Tyla“ buvo plojimais sutiktas kino kritikų visame pasaulyje. Asmeniškai man, būtent filme „Tyla“, o ne minėtoje karinėje dramoje, jis labiau atsiskleidė kaip draminis aktorius. Išties puikus pasirodymas, kuris nuo pradžios iki pat galo įsimena.

Visai gerai filme savo roles atliko Adamas Driveris ir Liamas Neesonas. Jie nors ir epizodiškai, tačiau įtikinamai perteikė savo vaidinamus herojus, kas išties džiugino. Be jų filme taip pat pagirtinai pasirodė Ciaranas Hindsas ir Tadanobu Asano.

Bendrai, kiekvienas šioje Martino Scorseses juostoje suvaidinęs aktorius su savo vaidmeniu susidorojo pakankamai pavyzdingai. Retai galima pamatyti tokią natūralią vaidybą iš visų, net ir iš statistų.

Verdiktas

„Tyla“ – vienas kruopščiausių ir sunkiausiai į kino ekranus keliavusių Martino Scorseses filmų, kuriame be išraiškingai gvildenamos ir itin rimtos religinės temos, susijusios su tikėjimo galia ir krikščionybės plėtojimu uždaroje japonų bendruomenėje, gauname dar ir įsimintiną kelionę po XVII amžiaus tekančios saulės šalį, supažindinančia su jos papročiais, gyvenimo būdu ir žmonių įsitikinimais.