Apie ką mes čia...

Žuvus Riurikų dinastijos palikuoniui Olegui Sviatoslavičiui nuo savo brolio Jaropolko rankos, jų jaunesnysis brolis Vladimiras, kurį visi laiko bastardu ir vergės sūnumi, turi teisę keršyti už savo vyresnįjį brolį ir reikalauti to, kas jam priklauso nuo gimimo. Atvykęs į Kijevą, jauniausias sosto paveldėtojas viską nori išspręsti taikiai. Tačiau tai ne tie laikai, kai diplomatijos pagalba buvo sprendžiami vyriški reikalai...

Kūrinio vidus

Šio naujojo režisieriaus Andrėjaus Kravčiuko filmo su nekantrumu laukiau dar nuo 2015 metų, kai tada rudenį interneto platybėse buvo paviešintas pirmasis, daug žadantis ir labai epiškai atrodantis anonsas. Taip, tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai rusišką pramoginį filmą norėjosi pamatyti kuo greičiau, nes jo kūrybai buvo skirti milžiniški pinigai – 1,3 mlrd. rublių. Tai kol kas brangiausias visų laikų rusų filmas, jeigu mes kalbame apie rublius. Be to, pasitikėjimas režisieriumi irgi buvo didžiulis. Šis kino kūrėjas jau nebe pirmą kartą darbuojasi panašaus žanro ir epiškumo projektuose, todėl dėl filmo kokybės iš režisūrinės pusės buvo galima nesijaudinti. Svarbiausia, kad istorija būtų įdomi, tikroviška ir autentiškai atvaizduotų rodomą laikotarpį.

Tikrai, lūkesčiai buvo didžiuliai, todėl, prisipažinsiu, teko nusivilti, nes istorijos prasme – tai ganėtinai tuščias ir netgi sakyčiau labai chaotiškas darbas, kuris sukelia daug klausimų, į kuriuos režisierius nepasistengė atsakyti. Pirmiausia, juosta yra vystoma iš ganėtinai keistos Riurikų dinastijos tarno Sveneldo perspektyvos, kuriam pasisekė tarnauti pas kiekvieną iš filme rodomų arba paminimų kunigaikščių. Taip atrodo, jog visas veiksmas sukasi aplink jį, o ne aplink Vladimirą, kuris tampa pagrindiniu viso šio nelengvo pasakojimo akcentu. Iš kitos pusės, pats Vladimiras, jeigu jau prakalbome apie herojus, atrodo kaip marionetė.

Tiesiog juokinga į jį žiūrėti, nes tai vyras, kuris visiškai neatitinka to tamsaus ir nemalonaus akims istorinio laikotarpio, kuriame karaliavo chaosas, prievarta, purvas ir nuožmi kova dėl valdžios tarp giminių. Jis kaip šuniukas – pavaldus vyresniems, nors pagal įstatymus jis turėjo teisę siekti sosto. Bet ir tai dar ne viskas. Jo susitarimas su vikingais buvo ne ką mažiau juokingas. Akivaizdu, kad režisierius ir kūrybinė komanda norėjo kuo poetiškiau pateikti kunigaikščio Vladimiro portretą, todėl sugalvojo į siužetinę liniją įkišti nemažai didvyriškų akimirkų, kurios atrodė taip, lyg apie jo žygius senovėje buvo kuriamos baladės kaip apie kokį karalių Artūrą.

Taip pat ir antraplaniai herojai sukelia daug keistų emocijų. Ypatingai Rogneda, kurią ne tik išprievartautų būrys vyrų už tai, kaip ji elgėsi visos šios istorijos metu, bet dar sudegintų gyvą. Nuo jos neatsilieka Irina, kurios širdis pradeda plakti vis labiau kaskart pamačius Vladimirą. Na kam tos seilės ir romantika? Jos tada nebuvo ir žmonos po kunigaikščių mirties tikrai elgdavosi visiškai kitaip nei Irina. O ką kalbėti apie tai, kaip su jomis elgdavosi? Bet čia jau ne esmė. Istoriniai faktai ir laikotarpio autentiškumas buvo dingę kažkur tada, kai Vladimiras atėjo su vikingais pas Rogolovą prašyti jo dukters rankos. Apie Variažką net nesinori kalbėti. Iki paskutinio atodūsio atsidavęs savo principams ir mirusiam kunigaikščiui karys, kuris bandė elgtis kaip kilmingas „riteris“.

Ties herojais manau galima ir baigti, nes jų filme išties nemažai, tačiau bežiūrint į juos galima pastebėti, jog kiekvienas iš jų kažkiek primena žymių istorinių kino ar televizinių epų herojus. Filme galima pastebėti veikėjus panašius į tuos, kuriuos galėjome matyti filmuose „Troja“, „Karalius Artūras“, „Aleksandras“ ir, žinoma, serialuose „Sostų karai“ bei „Vikingai“. O kai kurios filmo scenos ir įvykiai irgi dubliuojasi. Sutapimas? Nemanau. Tikėtina, jog pasisemti idėjų šiam filmui buvo peržiūrėti žymiausi užsienio filmai ir serialai.

Be herojų šabloniškumo, didžiulę nuostabą kelia religinė filmo pusė. Visos šios dviejų valandų juostos metu galima pamatyti kelias religijas, kurias taip greitai nuversdavo atėjus naujam kunigaikščiui, jog net darėsi juokinga. Matyt norėta buvo parodyti, kokia rusų tauta nuo senovės dievobaiminga ir kartu pamaldi ir per kokias kančias bei apsišvietimą galiausiai buvo priimtas krikštas. Įdomiausia, jog pati religija parodyta tokiu būdu, jog galima susidaryti nuomonę, jog visos religijos – tai protingų sektantų išgalvotas būdas manipuliuoti žmonėmis, kad jie paklustų ir jaustų baimę tam, ko gyvenime nėra regėję. Kelios scenos tą puikiai atvaizduoja. Todėl paskutinės kelios scenos, kuriose rodomas krikštas – tiek Vladimiro, tiek jo tautos – atrodo juokingai, žinant, kaip iki to buvo prieita.

Stipriausia šio filmo pusė, kaip ir galima buvo numanyti, tai veiksmas ir batalijos. Čia filmas atrodo nepriekaištingai ir jis gali drąsiai stoti į vieną eilę su tokiais stipriais serialais kaip „Vikingai“ ar „Sostų karai“. Kiekviena veiksmo scena apgalvota gerai, nes epiškai atrodančios dvikovos ir ne ką mažiau stipriai atrodančios artimos kovos sukelia nemažai įtampos peržiūros metu. Galbūt tik gaila, jog filme pasigedome milžiniškų tūkstantinių armijų mūšių. Bet net be jų visuma atrodo didingai. Tokį reginį verta pamatyti tik didžiuosiuose kino ekranuose, nes namų sąlygomis nebus išgautas pakankamai geras efektas, kuris nustums silpnai atrodančią istoriją į šoną ir leis mėgautis efektingiausia filmo puse – veiksmu. Ir būtent dėl to, kad filmas vizualiai atrodo gerai, jis nepabosta.

Apibendrinant, šis naujausias rusų istorinis epas (o jų buvo tikrai nemažai) savo pateikimu atrodo pranašesnis už tokias juostas kaip 2010 metais pasirodžiusi juosta apie panašų laikotarpį „Jaroslavas. Prieš 1000 metų“ ar visiškai nykiai atrodantis 2008 metų filmas „Aleksandras. Nevos mūšis“. „Vikingas“ savo kokybe taip pat lenkia ir kitas istorines dramas kaip pagal Nikolajaus Gogolio romaną paremtą „Tarasą Bulbą“ ir kritikų bei žiūrovų nemalonę pelniusi filmą „1612“, bet, deja, nors ir kaip stengtųsi Andrėjus Kravčiukas, jo filmas nesugeba genialumu prilygti 1938 metais išleistam rusų kino pionieriaus Sergėjo Eizenšteino didingam pasakojimui „Aleksandras Nevskis“.

Techninė juostos pusė

Po filmo peržiūros buvo akivaizdu, kad kiekvienas rublis, kuris buvo investuotas į šio filmo pastatymą, buvo panaudotas prasmingai. Dekoracijos atkūrė ne tik rodomą laikotarpį, bet akimirksniu perkėlė mus į tuos laikus, sukeldamos reikiamą atmosferą peržiūros metu. Būtent taip ir galima įsivaizduoti X amžiaus pabaigą, apie kurią sužinome iš rankraščių ir kitų istorinių šaltinių. Ne ką mažiau prie autentiškumo prisideda ir herojų apranga, kurios dėka galime įsivaizduoti, kaip rengėsi anų laikų kariai, damos, valstiečiai ar net pagoniškų Dievų tarnai. Vieninteliu trūkumu tampa patys herojai ir jų pernelyg gražūs veidai, dantys, šukuosenos. Net grimas nesugebėjo paslėpti jų modeliškos išvaizdos. Bet čia tik apie kelis pagrindinius aktorius, kurie buvo pakviesti į filmą platesnei publikai pritraukti.

Specialieji efektai filme taip pat yra ir jie tikroviški. Juostoje netrūksta sprogimais sukurtų specialiųjų efektų, kai kurių panoraminių vaizdų iš dangaus, kuriuose pateikiamos batalijos, mūšiai lietuje su valtimis, ar net netikro tauro, kuris tapo auka filmo pradžioje. Bet buvo ir vietų, kurios rėžė akis dėl atgyvenusių manevrų kaip „slow motion“. Kam išvis reikėjo naudoti sulėtintą vaizdą? Ne 2007 metais gyvenam, kai tokie kino kūrėjų sprendimai atrodė įspūdingai.

Muzikinė palyda filme puiki. Išties nuostabus, epiškus skambesius turintis ir prie kiekvienos kietai atrodančios scenos puikiai pritaikytas garso takelis, kurį sukūrė žymusis Rusijos kompozitorius Igoris Matvejenko kartu su savo kolega, britų Deanu Valentine'u. Taipogi pagirtinas garso montažas, kurio dėka buvo sustiprinta kiekviena mūšių scena, leidžianti pajusti iš kino ekrano pusės rodomą epiškumą.

Operatoriaus darbu irgi negalima skųstis, nes už kameros buvo atsistojęs savo profesijos specialistas Igoris Griniakinas. Iš įvairiausių rakursų, kad tik kuo labiau vaizdingiau atrodytų mūšiai, nufilmuotas filmas pritraukia akis, jog jautiesi, lyg pats būtum jame dalyvavęs. Tokie pojūčiai patys smagiausi. Operatorius, žinoma, pasidarbavo gerai ties kraštovaizdžių ir gamtos pateikimu, kas irgi labai svarbu šio filmo vizualiai daliai.

Vaizdo montažas neblogas. Perėjimai nuo vienos scenos prie kitos geri. Ypatingai gali patikti tai, jog pasibaigus vienam rodomam laikotarpiui ar vienai siužetinės linijos istorijai, prie kitos pereinama jau po tam tikro laikotarpio. Tik, kaip jau buvo rašyta anksčiau, gaila, kad tos istorijos ne tokios įspūdingos, kaip vizuali filmo pusė.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame vaidmenyje pasirodė vienas sėkmingiausių naujos rusų aktorių kartos atstovas – Danila Kozlovskis, kuris 2016 metais turėjo dar vieną didelį kino hitą, dramą „Ekipažas“, kurią laikau geriausiu rusų pramoginiu filmu per daugelį metų.

Šiame filme Danila pademonstravo tai, kad jam visai tinka barzda ir ilgi plaukai, tačiau iš vaidybinės pusės jis visiškai neatsiskleidė. Galima sakyti, jis buvo toks pats, kokį jį matėme kituose filmuose. Bet kas blogiausia – jis pernelyg gražus tam laikotarpiui, kuriame vyksta šio filmo veiksmas, todėl visos juostos metu jis atrodo kaip nepritapėlis.

Svetlana Chodčenkova ir Aleksandra Bortič, kurios atliko pagrindines moteriškas roles, irgi ne ką labiau išsiskiria iš minios. Modeliškos išvaizdos moterys, kurios nors ir priklausė kilmingoms šeimoms, bet visai neįsipaišė į bendrą vaizdą. O ir vaidyba nebuvo tokia gera, kokios norėtųsi.

Geriausiai filme pasirodė aktoriai Maksimas Suchanovas, Igoris Petrenko, Andrėjus Smoliakovas, Aleksandras Ustiugovas ir Vladimiras Elifancevas, kurių personažai atrodė ne tik brutaliai bet ir tikroviškai.

Verdiktas

„Vikingas“ – prabangiai atrodantis rusų istorinis epas, kurio koziriu tampa įspūdinga techninė pusė, susidedanti iš akis kerinčių dekoracijų, autentiškų rodomam laikotarpiui gyventojų papročių ir rūbų pateikimo, gerų specialiųjų efektų, itin kietų mūšio scenų bei įsimintino kameros darbo. Bet siužeto ir pačios istorijos prasme – tai dar viena ne itin tikroviška pasaka, kurios nebūtų įmanoma žiūrėti, jeigu ne epiška jau paminėtų filmo sudedamųjų dalių visuma.