Apie ką mes čia...
Vieną dieną į mažo miestelio morgą, kuris priklauso Tomiui ir Ostinui Tildenams, atvežama mirusi moteris, ant kurios kūno nėra nė vienos žaizdos. Vyrams tenka ją kruopščiai apžiūrėti, kad būtų galima nustatyti mirties priežastį. Tačiau po kruopščios kūno patikros tampa aišku, jog nepažįstamoji slepia savyje baisią paslaptį...
Kūrinio vidus
Iš pirmo žvilgsnio šis naujas norvegų režisieriaus Andre Ovredalio filmas atrodo kaip žinomų siaubo žanro juostų klišių rinkinys, kuris atkartoja viską, ką mes jau buvome matę kituose panašaus pobūdžio filmuose. Tačiau taip nėra. Tai ganėtinai originalus ir kartu šiurpą keliantis psichologinis siaubo trileris, kuris iki pat finalo neleidžia atspėti pabaigos.
Juosta prasideda nekaltai, ramiai, pristatydama pagrindinius filmo herojus - morgo savininką Tomį ir jo sūnų Ostiną, kurie dirbdami savo darbą, jį atlieka ne tik preciziškai, bet ir besimėgaudami procesu grojant muzikai. Jau iš pat pradžių žiūrovams pateikiama jų ganėtinai kraupiai atrodanti kasdienybė, todėl silpnesnių nervų žiūrovams arba tiems, kurie neperneša kraujo ir tikrąja to žodžio prasme skerdynių filmų, nepatarina į jį eiti, nes liksite ne tik, kad šokiruoti, bet pasišlykštėję rodomais vaizdais. O vaizdai yra labai atviri, lyg žiūrėtum kokį nors „Pjūklą“ ar „Hostelį“. Tokių momentų filme yra tikrai nemažai, tačiau ne jie kelia siaubą, o puikiai sukurta šiurpi atmosfera.
Pati istorija irgi yra įdomi. Pačioje filmo pradžioje randamas „Džeinės Dou“ kūnas, kuriame neaptinkama nė viena žaizda, todėl sužinoti, kas jai nutiko, irgi yra įdomu, ypač, kad namuose, kuriuose buvo rastas kūnas, visi kiti žmonės buvo siaubingai nužudyti. Todėl viso filmo peržiūros metu galima spėlioti, kas gi nutiko šiai nelaimėlei ir kodėl jos skrodimą atliekantiems vyrams gręsia mirtinas pavojus. Iki pat finalinių titrų išlaikoma įtampa ir paslaptis, kurią sužinojus galima pašiurpti. Bet pašiurpti iš nuostabos, ne iš siaubo, belaukiant finalo, kuris išties gerai sukaltas. Tiesa, kas liečia vardą Džeinė Dou arba Džonas Dou, tai tokiu vardu praminamas žmogus, kurio tapatybė nėra nustatyta.
Šnekant apie bendrą filmo koncepciją, siaubo pateikimą ir herojus, tai viskas pristatyta tvarkingai. Filmas nešokinėja nuo vienos vietos prie kitos, jame randama laiko susipažinti su pagrinidniais herojais ir jų psichologiniais portretais, o ir pats veiksmas vyksta beveik vienoje patalpoje, kas dar labiau leidžia juo žavėtis. Įtampos netrūksta, nes ji sukuriama dėka netikėtų siužetinės linijos posūkių. Bet ką čia pasakosi, tą reikia pačiam pajusti. Svarbu, jog tai yra vienas iš originalesnių pastarųjų metų siaubo žanro filmų, kuris kino ekranuose pasirodo gana netikėtu laikotarpiu - per dižiausias žiemos šventes.
Techninė juostos pusė
Iš techninės filmo pusės, galima išskirti nuostabų kameros darbą, kuriuo gali didžiuotis operatorius Romanas Osinas, 2005 metais savo darbu pasižymėjęs filme „Puikybė ir prietarai“. Ypatingai gerai atrodo skrodimo scenos, kuriomis buvo norėta parodyti, koks yra sunkus ir nemaloniai atrodantis morgo medicinos ekspertų darbas bei staigūs ir siaubą keliantys momentai, kuriuose pagrindiniams herojams tenka jausti baimę dėl savo gyvybės.
Muzikinė palyda filme nebloga, bet svarbiausiu akcentu tampa garso montažas, kuris išties puikus ir leidžiantis pajusti visą šio filmo atmosferą savo kailiu, kai ekrane rodomos baisios ir netikėtos įtampą sukeliančios scenos. Vaizdo montažas pagirtinas. Labai gerai įsivažiuoja pati istorija, kuri ne tik, kad atrodo nenuobodžiai, bet ir vystoma ganėtinai žvaliai.
Dekoracijos ir grimas taip pat prideda nemažą svorį, sukuriant reikiamą ir baugiai atrodančią filmo atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visame filme pasirodo aštuoni aktoriai, tačiau jų pasirodymas trunka maksimaliai iki penkių minučių, todėl visas dėmesys sutelktas į pagrinidnių vaidmenų atlikėjus - kino veteraną Bryaną Coxą ir talentingąjį Emile'į Hirschą.
Abu aktoriai pasižymėjo gera ir tikroviškai atrodančia vaidyba, kuri nuo pradžios iki filmo galo formavo jų personažus palei įvykius, kurie dėjosi morge. Ypatingai gerai atrodė E. Hirschas, kuris baigiantis filmui transformavosi į visai kitokį žmogų, nei jis buvo pačioje filmo pradžioje. Bryanas Coxas ir jo šaltakraujis personažas taip pat pasikeičia, bet ne taip, kaip jaunasis aktorius, ant kurio pečių laikosi visa šio filmo siužetinė linija.
Verdiktas
„Skrodimas“ - netikėtai geras ir savo siužetiniais vingiais nustebinantis psichologinis siaubo trileris, kurio varikliu tampa itin kruopščiai apgalvota pagrindinė istorija, sugebanti iki pat filmo pabaigos išlaikyti įtampą ir paslaptį.
Filmo anonsas:
