Apie ką mes čia...
Kalumas Linčas – žymaus XV amžiuje Ispanijoje gyvenusio žudiko Agilaro palikuonis. Vieną dieną Kalumas yra pagrobiamas šių dienų tamplierių ordino narių, kad būtų prijungtas prie įrenginio vadinamo „Animusas“, kuris DNR dėka leidžia ištraukti prisiminimus apie protėvius. Tamplierius domina vienas artefaktas, apie kurį žinojo jo protėvis. Tačiau Kalumas supranta, jog radus šį artefaktą, pasaulį užvaldys chaosas, o jis pats taps nereikalingas tamplieriams...
Kūrinio vidus
Metų metus kompiuterinių žaidimų ekranizacijas persekioja visokios nesėkmės. Ar finansinės, ar susijusios su kritika tiek iš kino žinovų, tiek ir iš pačių žaidimų gerbėjų. Todėl, kad išgauti reikiamą efektą ir nenuvilti žaidimo „Žudikų brolija“ gerbėjų, o kartu dėka kokybiškai atlikto darbo ir noro užsidirbti, prancūzų kompanija „Ubisoft“ neskubėjo ekranizuoti savo vienos iš žymiausių žaidimų serijos. Todėl nenuostabu, jog procesas perkeliant žaidimą į kino ekranus užsitęsė net šešerius metus, nes „Ubisoft“ vadovams netiko scenarijus, platinimo sąlygos, o ir buvo nepasitenkinimas dėl nemenko Holivudo studijų spaudimo kontroliuojant visą kūrybinį procesą. Bet viskas buvo išspręsta ir galiausiai mes, žiūrovai, turime progą įvertinti vieną iš pačių perspektyviausių kompiuterinių žaidimų ekranizacijų.
Prieš pradedant analizuoti šio naujojo Justino Kurzelio filmo pliusus ir minusus, norėčiau pasakyti, jog analizė susidės tik iš žaidimo ekranizacijos pusės, nes tokiu projektu ir yra „Žudikų brolija“. Tai nėra autonominis projektas, o filmas, kuris beveik 100% buvo paremtas žaidimų serija. Todėl kai kurie dalykai filme gali būti nesuprantami tiems žiūrovams, kurie nežaidė jo ir nežino visos pagrindinės žaidimų esmės. Kažką panašaus galėjome regėti šių metų vasarą, kai kino ekranuose pasirodė panašiu principu sukurtas filmas „Warcraft“, kuriame trūko paaiškinimų tūlam vartotojui, norinčiam gauti lengvą pramogą kine.
Ši juosta manęs nenuvylė, nors ir laukiau jos dar 2010 metais tik paskelbus apie kompanijos „Ubisoft“ planus perkelti žaidimo veiksmą į didžiuosius kino ekranus. Kaip žinia, kuo didesnis laukimas, tuo didesnis nusivylimas gali laukti. Bet tik ne šiuo atveju. Iš žaidimo gerbėjo pusės, man filmas pasirodė įdomus tuo, jog buvo pristatyta visiškai nauja ir dar nepapasakota istorija, kurios veiksmas persikelia į XV a. Ispanijos inkvizicijos laikus. Scenaristai pasidarbavo iš peties atkurdami kuo tiksliau rodomą istorinį laikotarpį ir kartu nuo A iki Z pateikė bendrą „Žudikų brolijos“ žaidimų koncepciją. Kaip žaidime, taip ir filme galime stebėti šių dienų ir praeities pasaulio priešpriešas, bet ir žmones, kurie bėgant amžiams nesikeičia.
Ir jeigu jau šnekame apie pačią istoriją, kuri tampa geru pavyzdžiu, kaip galima iš naujo pateikti visiems žinomą pasakojimą, tai norisi pasakyti, jog kūrėjams pavyko itin vaizdžiai pateikti pagrindinę kelionę laiku dėka įrenginio vadinamo „Animus“. Iš dalies pati žmogaus pajungimo prie „Animus“ idėja labai primena kultinės „Matricos“ principą, kas galbūt gali nuvilti ir sukelti mintis apie plagijavimą, bet yra ir daug naujovių, kuriomis dalijasi kompanija „Ubisoft“, norėdama žiūrovams ir žaidimų serijos gerbėjams parodyti, kiek dar daug yra neišnaudotų idėjų. Žinoma, šiuo atveju yra ir vienas didelis minusas – pati filmo trukmė, kurios tikrai nepakanka, kad viskas būtų apčiuopta ir gražiai sudėliota. Todėl skubant papasakoti viską, kuo ir yra garsi ši žaidimo serija, pats filmas pavirsta į tam tikrą chaosą, kuris gali būti nepriimtinas eiliniam žiūrovui. Žaidimo gerbėjams tai bus nė motais, nes filme jie ras tai, dėl ko ir ėjo – tobulą pramogą.
Labai nesinori išpasakoti to, kas slepiasi siužete, todėl pereinu prie veiksmo. Tiek dabartyje, XXI a. pateiktas veiksmas, kuriame dalyvauja Kalumas Linčas, tiek praeityje pateikiamos veiksmo scenos su Agilaru – įspūdingos. Tikrai yra į ką pasižiūrėti, nes puikiai paruoštos dvikovos laiko ne vien įtampoje, bet ir kartu stebina išradingumu. O kas svarbiausia – atkurtos visos žaidimui būdingos veiksmo scenos kaip kvapą gniaužančiai atrodantis „Tikėjimo šuolis“, laipiojimai iš vieno pastato į kitą ar užpuolimų manevrai norint nukauti priešininkus. Dėl šitų scenų filmas tampa dar gyvesnis ir vertas peržiūros didžiajame kino ekrane.
Herojai juostoje neblogi, bet jie neatsiskleidžia taip, kaip norėtųsi. Ypatingai Agilaras, kuris ir tampa pačiu įdomiausiu šios juostos veikėju. Šauniai atrodantis personažas, kurio istorija nėra iki galo išnarpliota, ir tai liūdina. Bet, kaip buvau anksčiau rašęs – 2 valandos tokiai plačiai temai kaip „Žudikų brolija“ yra tikrai per mažai. Užtat gauname visai neblogą Kalumo Linčo pateikimą, kuris filme atlieka patį svarbiausią vaidmenį – tiltą tarp praeities ir dabarties. Antagonistas Rikinas – be charizmos. Gaila, kad visas dėmesys buvo skiriamas Agilarui ir Kalumui, o ties blogiečiais buvo pasišiukšlinta. Iš įdomių, bet kartu užtemdytų personažų galima įvardyti Mousą, Sofiją ir Džosepą. Maria, kuri tapo nebloga porininke Agilarui – harmoningai įsiliejo į rodomą veiksmą ir itin gerai pritapo prie jo.
Ir pabaigai, nes nenoriu per daug išpasakoti siužeto ir įdomybių, kurios laukia šios kompiuterinių žaidimų serijos ekranizacijos peržiūros metu, pasakysiu, jog tokie filmai suteikia vilties, jog ateityje bus vis kokybiškesnės ir patrauklesnės akims žaidimų ekranizacijos, kurias priims tiek žaidėjai, tiek ir eiliniai kino mylėtojai.
Techninė juostos pusė
Filmas, kurio produkcija be reklaminių išlaidų siekia 130 milijonų dolerių, žavi ir techniniais duomenimis. Pirmiausia – labai gera trimatė erdvė, kuria šiais metais galėjo pasigirti vos keli didžiuliai kino projektai kaip „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“, „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ bei „Warcraft“. Antra – specialieji efektai, kurių čia išties nemažai, nes filmas buvo kuriamas „Motion Capture“ ir „CGI“ technologijų dėka. Ypatingai gerai žiūrisi kompiuterinių technologijų dėka puikiai sukurtas miestas, kuriame Agilarui tenka susidurti su itin rimtais priešais. Trečia – kostiumai ir dekoracijos, kurios leidžia pamatyti ne vien autentiškai atkurtą istorinį laikotarpį, bet ir tuo pačiu pajusti žaidimų dvasią.
Muzika juostoje gera, nes jos dėka sukuriama kiekvienai scenai skirtingo pobūdžio atmosfera. Bet čia nieko keisto, nes filmo kompozitoriumi tapo „Makbetui“ muzikines kompozicijas sukūręs Jedas Kurzelis. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso montažą, kuris sugebėjo puikiai išlaikyti įtampą svarbiausiose filmo scenose.
Užtat didžiausių ovacijų nusipelnė kameros darbas, už kurį buvo atsakingas operatorius Adamas Arkapaw, irgi dirbęs su režisieriumi prie praeitų metų Šekspyro tragedijos ekranizacijos. Tiek veiksmo scenos, kurios iš dalies atrodė ganėtinai žiaurios, tiek ir šuoliai, užpuolimai, herojų susidūrimai ir gaudynės laipiojant po sienas nufilmuotos gerai. Viskas atrodo be priekaištų. Lyg žaistum žaidimą. Ir, žinoma, panoraminiai vaizdai, matomi iš Agilaro perspektyvos, atima žadą.
Vaizdo montažas – dvejopas. Pernelyg greitai pereinama nuo vienos scenos prie kitos, kas sukuria nereikalingą chaosą, galintį šiek tiek apkartinti peržiūrą, ypač, jeigu nesi šios žaidimų serijos gerbėjas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių vaidyba įtikinama. Tiksliau įtikino pagrindinio aktoriaus, Michaelo Fassbenderio, kuriam šis filmas tapo debiutu prodiusavime. Visgi jis vaidino iš karto du herojus, kurie kaip diena ir naktis vienas nuo kito skiriasi. Veiksmo scenose jis puikiai pritapo, o ir dramatizmo kupinuose epizoduose, kuriuose jam teko pasitelkti savo talentą, jis pademonstravo savo kaip universalaus aktoriaus puikius vaidybinius sugebėjimus.
Ir jeigu visa istorija ir veiksmas laikosi ant Michaelo Fassbenderio pečių, tai filmo metu kiti aktoriai nesugebėjo išeiti iš jo šešėlio. Tiek Oskaro laureatė Marion Cotillard, tiek Oskaru apdovanotas Jeremy‘is Ironsas nesugebėjo niekuo nustebinti. Jie atrodo beveik kaip kiekviename kitame filme.
Juostoje taip pat pasirodo nemažai žinomų veidų kaip Brendanas Gleesonas, Charlotte Rampling, Michaelas Kennethas, Denisas Menochetas ir Ariane Labed. Ir tik pastaroji sugebėjo nustebinti. Jos vaidinamas Marijos personažas harmoningai susiliejo su Agilaru. Tikrai, jų duetas buvo vertas kiekvienos rodomos minutės ekrane.
Verdiktas
„Žudikų brolija“ – tiksliai atkurta, bet pernelyg mažai ekraninio laiko gavusi, populiariosios kompiuterinių žaidimų serijos ekranizacija, kurioje gerbėjai ras viską, kuo galėjo pasigirti kiekvienas „Žudikų brolijos“ žaidimas pradedant nuo įdomios ir dar nematytos istorijos ir užbaigiant kvapą gniaužančiais „Tikėjimo šuoliais“ nuo aukščiausių taškų mieste.
Filmo anonsas:
