Apie ką mes čia...
Vieną dieną vaikų psichologė Merė Portman netenka visko – jos vyras žūsta autokatastrofoje, o kartu su juo važiavęs ir per plauką gyvas likęs įsūnis prikaustytas prie invalido vežimėlio. Ji nepalūžta ir dirba toliau. Vieną dieną pas Merę į darbą atvežamas neprigirdintis devynerių metų Tomas, kuris visai netrukus neaiškiomis aplinkybėmis dingsta. Berniuko dingimas galiausiai apverčia psichologės gyvenimą aukštyn kojomis...
Filmo anonsas:
Kūrinio vidus
Tokio stiliaus trileriai kaip šis režisieriaus Farreno Blackburno darbas iš dalies atrodo patraukliai, nes jie sugeba intriguoti savo siužetiniais vingiais ir visiškai nenuspėjama pabaiga. Taip galima apibūdinti ir šią juostą pasižiūrėjus anonsą kino salėje. Bet, kaip dažnai būna, anonsuose parodomi geriausi filmų momentai, todėl pasižiūrėjus visą filmą, galima drąsiai pasakyti, jog juosta nesugeba sukurti reikiamos įtampos ir sudominti žiūrovo gerai parašyta istorija. Tai tiesiog dar vienas prastas ir netgi B kino kategorijai priskiriamas trileriūkštis, kuris jam įpusėjus pradeda migdyti.
Ir kas jame blogai? Viskas. Taip, aš rimtai. Viskas jame blogai. Pirmiausia, juosta nepasižymi jokia stipria istorija. Tiksliau, siužeto nebuvimas jau nuo pat pradžios erzina akis. O tai yra blogai. Taip pat veiksmas atrodo itin nuobodžiai, nes nėra jokių įdomesnių siužetinių vingių, o ir pagrindiniai filmo herojai neatsiskleidžia taip, kad juosta galėtų sudominti žiūrovą. Ir toks neįdomus istorijos pateikimas tęsiasi maždaug 50 minučių iki šiokios tokios įtampos atsiradimo. Bet ir pasikeitus juostos pasakojimo manierai, pagyvinus veiksmą, situacija nepasikeičia. Tiesiog neįmanoma mėgautis šiuo filmu.
Filmo struktūra irgi prasta. Buvo bandyta kurti trilerį su siaubo elementais, bet tik keli „siaubo šokliai“ (angl. jump scare) sugebėjo išgąsdinti. O tas ir buvo blogiausia, nes tai yra psichologinis trileris, o ne siaubo filmas. Akivaizdu, jog režisierius iki galo neapsisprendė, kokio žanro filmą jis nori kurti. Ypač, kai antroje filmo pusėje išaiškėja viena paslaptis, apverčianti visos juostos istoriją aukštyn kojomis. Žinoma, šis siužetinis vingis atrodo labai apgailėtinai, bet čia jau nesinori išsiplėsti, nes dar kažką atskleisiu.
Herojai, jeigu tokie čia ir buvo – mediniai. Išties, itin neįdomūs, prasti, nesukeliantys jokių emocijų veikėjai, kurie erzina taip, jog net džiaugiesi dėl jų nelaimių. Nė vienas iš veikėjų neatsikleidė – tai trukdė suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi. Bet čia dar niekas. Vien ko verti dialogai iš paskutinių dvidešimties filmo minučių. Jie verti visų kitų metų „Auksinių aviečių“ apdovanojimų. Tiesiog graudu žiūrėti į tai, kaip elgiasi ir ką sako filmo herojai. Nejaugi filmo scenaristė Christina Hodson tikėjosi, kad jai pavyks sudominti kino mylėtojus tokia prasta istorija? Man jau dabar darosi neramu dėl kitų jos filmų scenarijų, ypatingai dėl „Kamanės“ ir šeštų „Transformerių“. „Transformeriai“ ir taip nepasižymi geromis istorijomis...
Techninė juostos pusė
Išties sunku vertinti tokią juostą, po kurios išėjus iš kino salės norisi nusikeikti. Tiesiog tai tas atvejis, kai reikia kilometro atstumu aplenkti tokius niekam tikusius filmus.
Iš techninės pusės filmas irgi nežiba. Labai prastas operatoriaus darbas, kuris gana nemalonus akims. Ypatingai paskutinių scenų metu. Prastai apčiuopta tragiškai atrodanti scena virtuvėje, kaip ir scena prie ežero. Negana to, akims kenksmingas yra ir filmo montažas. Staigus perėjimas iš tamsos į akinančią šviesą nežada nieko gero. Akis skauda. Bet ne čia buvo montažo bėdos, o siužetinės linijos pateikime. Blogai sudėlioti istorijos vystymo akcentai priverčia nuobodžiauti.
Garso takelis neblogas. Muzika tikrai žvali, kartais primena trilerių motyvus, o kartais ir siaubo filmų stilių. Bet dėl to negalima pykti, nes muzikinės kompozicijos sudėliotos tikrai gerai. Garso montažas taip pat kokybiškas. Kelios staigesnės scenos privertė šoktelti. Čia ir buvo smagiausios šios juostos akimirkos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorius, įkliuvusius į šį filmą irgi nėra ką daug sakyti. Dviem Oskarams nominuota Naomi Watts, kurios karjera paskutiniais metais gęsta, pasirodė prastai. Manau, čia vienas blogiausių jos pasirodymų filmuose, kokį tik teko matyti. Be emocijų, nuvarginta, visiškai neįdomi ir pilka asmenybė. Tiesiog graudu žiūrėti į tokį aktorės vaidmenį.
Filme taip pat galima matyti visiškai neįdomius personažus, kuriuos įkūnijo talentingas Jacobas Tremblay, seriale „Keisti dalykai“ matytas Charlie‘is Heatonas ir Holivudo veteranas Oliveris Plattas.
Verdiktas
„Įkalinta“ – visomis prasmėmis prastas ir neįdomus filmas, kuriame vos tik keli momentai su „siaubo šokliais“ atrodo patraukliai. Juosta nuo pat pradžios iki jos galo pasižymi prastais veikėjais, itin banalia ir labai skurdžia istorija, apgailėtina aktorių vaidyba ir niekam tikusia režisūra.
