Nepraėjus nė metams, "Oskaro" laureatas už kultinę juostą „Forestas Gampas“ pristato patrauklų šnipų temos projektą, nuo kurio bus sunku atplėšti akis.

Apie ką mes čia...

Susitikę Maroke, Kasablankoje, kanadietis Maksas ir prancūzė Mariana, gauna svarbią misiją – nužudyti vieną iš įtakingiausių Trečiojo Reicho pareigūnų. Sėkmingai įvykdę misiją ir pabėgę iš vokiečių gniaužtų, jiedu pajaučia vienas kitam šiltus jausmus. Galiausiai, Maksas ir Mariana tampa vyru ir žmona. Tačiau jų ramus gyvenimas vieną dieną pasibaigia. Maksas sužino, jog jo žmona galbūt yra vokiečių šnipė. Jis turi vos 72 valandas tai išsiaiškinti, nes kitaip jo laukia rimtos pasekmės...

Kūrinio vidus

Yra vos keli režisieriai iš to kultinio praeito amžiaus devintojo dešimtmečio Holivudo laikotarpio, kurių juostų lauki sužinojęs vien jų pavardes, nes jie labai retai sugeba nuvilti. Ir būtent tokiu žmogumi yra Robertas Zemeckis, padovanojęs mums trilogiją „Atgal į ateitį“, oskarinį „Forestą Gampą“, jaudinančią dramą „Prarastasis“ ir kokybišką mokslinės fantastikos juostą „Kontaktas“. Todėl nenuostabu, kad jo naujojo filmo laukė daugelis gero kino gerbėjų. Ir laukimas nebuvo veltui. Režisierius pristatė itin gerai pastatytą projektą, kurį žiūrėti yra vienas didelis malonumas.

Tai jau antrasis šį rudenį pasirodęs Antrojo pasaulinio karo temos projektas, kuris turi viską, ko reikia gerai pramogai kine. Pirmiausia – tai itin įdomi ir šiltai pateikta karo metais gimusios meilės istorija, kuri tiesiog pakeri. Antra – klasikiniu šnipų temos motyvu galintis pasigirti projektas, kurio esminiu varikliu tampa intriguojanti pagrindinio herojaus dilema. Trečia – filmas puikiai vaizduoja rodomą laikotarpį ir jame gyvenančių žmonių mentalitetą. Kas domisi Antruoju pasauliu karu ir yra susipažinęs su įvykiais Afrikoje bei pačiame Londone, pastebės, kaip kruopščiai yra sukurtas šis praeities pasaulis. Todėl kiekviena detalė, parodyta šiame filme, yra neįkainuojamas įrankis kuriant labai autentiškai atrodantį vaizdą.

Jeigu jau pradėjome kalbėti apie meilę ir romantinę šios juostos pusę, tai galima sakyti, jog ji šiame filme užima labai svarbią vietą. Būtent ji diriguoja pagrindiniais herojais ir jų kartais neapgalvotai atrodančiais veiksmai. O jos pamatas, kas svarbiausia, žemiškai paprastas. Čia nėra „Titaniko“ ar „Užrašų knygutės“ stiliumi pateiktas gražiausias jausmas pasaulyje, bet itin rimtas pasirinkimo problemas nagrinėjantis filmas.

Bežiūrint į pagrindinio veikėjo dilemą galima susimąstyti, o ką gi pats darytum pakliuvęs į tokią nemalonią situaciją? Atsisakytum meilės vardan pareigos ar spjautum į vėliavą ir gintum savo brangiausius žmones, pakliuvusius į tėvynės nemalonę? Ir čia tik keli klausimai, kurie gali aplankyti visos šios juostos metu.

Dilemos tematika irgi plati. Šiame filme tai labai intriguojantis ir įtampoje laikantis momentas, kuris beveik iki pat pabaigos neapleidžia. Ir ne vien dėl to, ar pasitvirtins spėjimai, kad Mariana yra vokiečių šnipė, ar ne. Nenoriu čia atskleisti tiesos, todėl pasakysiu trumpai – iki pat finalinių titrų išlieka intriga net ir atskleidus visą tiesą. Ir kas svarbiausia, bežiūrint į viską, kas yra rodoma ekrane, susidaro įspūdis, jog tai dar ir puikiai apgalvotas trileris, kurio metu romantinė pirmosios filmo pusės dalis akimirksniu dingsta, pavirsdama į įtampos nestokojantį detektyvą su veiksmo prieskoniu.

Ir paskutinė filmo dalis verta dėmesio – kokybiškas apipavidalinimas su veikėjų pateikimu. Nemažai ekraninio laiko gaunantys pagrindinių herojų santykiai sugeba įtraukti į Makso ir Marianos šeimyninio gyvenimo idilę ir akimirksniu viską sugriauti. Šie, visiškai skirtingi ir savaip žavūs personažai viso filmo metu atsiskleidžia. Tą jie daro palaipsniui, kad žiūrovams būtų malonu juos stebėti. Nors simpatijas visgi pelno Maksas dėl savo atsidavimo meilės vardan. Toks scenaristo Steveno Knighto manevras akivaizdžiai parodo, jog jis su šio filmo istorija apeliuoja į visus vyrus, kad jie saugotų tai, kas brangiausia – šeimą. Kalbant dar apie veikėjus, tai jie itin primena auksinį Holivudo amžių, kuriame tada karaliavo tokios žvaigždės kaip Humphrey Bogartas, Katharine Hepburn, Ingrid Bergman.

Apibendrinant, filmas žiūrisi labai žvaliai, nenuobodžiai, paprastai ir maloniai, o tai jau labai didelis pliusas jam. Ir kaip jau įprasta, tai dar vienas kokybiškas šio rudens, o tiksliau lapkričio mėnesio filmas, kurio nevalia praleisti.

Techninė juostos pusė

Po filmo peržiūros aplanko mintys, jog ši juosta yra teisingo Holivudo pavyzdys, kuri techniškai atrodo tiesiog nepriekaištingai. Vizuali filmo pusė nuostabi, nes vien spalvų paletė žaidžia su juostos atmosfera. Dekoracijos ir kostiumai atskleidžia karo metų madas, žmonių gyvenimo būdą, o taip pat parodo ir tikroviškai atrodančią aplinką, kurioje yra Maksas su Mariana. Ir nesvarbu – ar tai Kasablanka, ar Londonas. Specialieji efektai irgi atrodo ganėtinai gerai. Čia tiesiog neįmanoma prie ko nors prikibti.

Garso takelis irgi neblogas. Dėka dviem Oskarams nominuoto kompozitoriaus Alano Silvestri parašytos muzikos sukuriama atitinkamai žvali atmosfera, kuri tuo pačiu sudaro filmui reikiamą įtampą. Negana to, tam tikrais momentais aplanko ir epiškumo jausmas. Vien prisiminus sceną Prancūzijos policijos komisariate. Garso montažas irgi puikiai priderintas prie filmo. Keliais momentais galima buvo pasijausti lyg visų įvykių epicentre.

Ne mažiau svarbus yra ir kameros darbas, kurį šioje juostoje meistriškai pateikė senasis režisieriaus Roberto Zemeckio draugas Donas Burgessas, dirbęs ir prie kitų kino kūrėjo filmų. Susišaudymo scenos ir pirmosios bei paskutinės Makso ir Marianos misijos atrodė taip įtemptai ir tikroviškai, jog kartais buvo galima išties pasijusti Antrojo pasaulinio karo laikotarpyje. O kai kurios vietos priminė ir kompiuterinių žaidimų „Call of Duty“ ar „Medal of Honor“ misijas.

Vaizdo montažas nepriekaištingas. Nuo pradžios iki filmo galo istorija vystoma sklandžiai, įdomiai ir įtemptai, kas sukelia dar daugiau intrigos dėl juostos baigties.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme ne tik režisierius ir visa filmavimo grupė žiba savo padarytu darbu, bet, žinoma, ir aktoriai. Nors, tiesą sakant, pagrindinio herojaus atlikėjas Bradas Pittas vaidina eilinį kartą save. Įdomu ir tai, jog jis panašų personažą buvo įkūnijęs Quentino Tarantino 2009 metų filme „Negarbingi šunsnukiai“. Todėl bežiūrint į jo įkūnytą Maksą, matai prieš save Aldo Reiną. Bet tai nėra blogai. Jis suvaidino tikrai įtikinamai, nors ir ne išskirtinai.

Prancūzė Marion Cotillard suvaidino žymiai geriau nei jos partneris. Žinoma, ne oskarinė vaidyba, bet tikrai labai įtikinama ir maloni akims. Ypatingai gerai atrodo finalinė juostos scena, kurioje aktorė pasinaudoja savo talentu ir pristato labai draminį savo herojės paveikslą.

Be šio gerai ekrane besižiūrinčio dueto, filme pasirodė ir kiti talentingi aktoriai kaip Jaredas Harrisas, Simonas Mc Burney ir Lizzy Caplan.

Verdiktas

„Sąjungininkai“ – teisingos Holivudinės produkcijos skirtos pramogai pavyzdys, kuris intriguoja, laiko įtampoje ir kartu suteikia romantinių akimirkų peržiūros metu. Taip pat šis malonus akims režisieriaus Roberto Zemeckio filmas turi ir dar kelis svarbius kozirius – nuostabiai bei tikroviškai atrodantį vizualinį apipavidalinimą, kokybišką techninę pusę ir nenuobodų siužetą su charizmatiškais pagrindinių herojų atlikėjais.

Filmo anonsas: