Apie ką mes čia...
Desmondas Dosas – kuklus jaunuolis, iškilus karo grėsmei, norintis tarnauti savo šaliai. Užsirašęs į kariuomenę, vaikinas net nenutuokė, kas jo laukia. Dėl savo įsitikinimų, jis atsisakė liesti bet kokį ginklą, kuris gali kitam atimti gyvybę, tuo pačiu rizikuodamas neapsiginti karo lauke. Žeminamas, mušamas ir išjuokiamas savo bendražygių, Desmondas neprarado vilties pasitarnauti savo šaliai. Ir išaušus mūšio valandai jis parodė visiems, iš ko yra padaryti tikri didvyriai!
Kūrinio vidus
Neslėpsiu, jog kai pirmą kartą pamačiau šio naujojo Melo Gibsono režisūrinio darbo anonsą – apsiverkiau. Dar niekada gyvenime joks filmo anonsas nesugebėjo sukelti tiek daug emocijų, kiek „Pjūklo keteros“ pristatymas, todėl filmo, be abejo, laukiau kaip apsėstas. Žinoma, tokį laukimą beveik visuomet lydi nusivylimas, bet tik ne šiuo atveju. Juosta ne tik, kad pateisino visus lūkesčius, tačiau ji dar ir tapo viena iš mano mėgstamiausių visų laikų karinių juostų. Tai, ką padarė melas Gibsonas, sunku apsakyti žodžiais, tą reikia pamatyti, bet visgi šiek tiek papasakosiu apie šį kino stebuklą, kuris iki šiol mane persekioja.
Iš pirmo žvilgsnio – tai lyg dar viena eilinė, patriotizmo prifarširuota karinė drama apie heroizmą ir pasiaukojimą, bet taip nėra. Tai didingas karinis filmas, pasakojantis apie sunkiai suvokiamą karo realybę, kurią režisierius pristatė ganėtinai lengva forma, kad netgi ir tie, kurie mėgsta „Transformerius“, sugebėtų sukramtyti pagrindinę šio pasakojimo idėją.
Filmas susideda iš kelių istorijų ir lygių. Pirma istorija – pažintis su pagrindiniu herojumi, jo santykiais su tėvais ir broliu, o taip pat pirmosios meilės atradimas. Iš tiesų, ši filmo dalis atrodo kaip paprasta melodrama, bet įvyniota į tokį patrauklų pavidalą, jog ji įtraukia ir nepaleidžia. Netgi nesinori matyti jokių karo veiksmų, o tiesiog pasigrožėti žmonių santykiais. Taip pat labai gerai šioje filmo pradžioje atskleidžiami patys herojai, ir ne vien iš biografinių pusių, o ir iš psichologinių. Antra istorija – tai pagrindinio herojaus bandymas pritapti prie kariuomenės. Šioje dalyje daug ganėtinai psichologinio pobūdžio fragmentų, kurie sukelia tiek daug įvairių emocijų – pyktį, neviltį, pagarbą ir džiaugsmą. Trečioji filmo dalis – pats karas. Ir apie jį papasakosiu šiek tiek daugiau.
Akivaizdu, kad nustebinti žmones bus sunku, ypač, kai jau yra sukurtos tokios juostos kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“, „Metalinis apvalkalas“, „Plona raudona linija“, „Įniršis“, „Būrys“ ar „Mūsų dienų apokalipsė“. Tačiau, kaip bebūtų, nustebinti visada galima. Svarbu, kad atsirastų noras ir galimybės. Ir tą puikiai padarė Melas Gibsonas. Režisierius ne tik sugebėjo pateikti žiauriąją karo realybę, bet ir parodyti ją itin vaizdžiai. Jeigu geriausiais žanro filmais, kurie perteikia karo beprasmybę yra Franciso Fordo Coppolos ir Stanley Kubricko šedevrai, tai Melo Gibsono juosta gali pasigirti ne tik pačiomis žiauriausiomis scenomis, kurias tik teko regėti bet kokiame kariniame filme, bet ir puikiai apmastyta idėja apie karo padarinius ir nužmogėjimą. Be to, veiksmo scenos, kurios rodomos šiame filme, lenkia bet kokį kitą žanro filmą. Jos tiesiog nepriekaištingai pateiktos, o svarbiausia, taip efektingai, jog pamiršti, kad į seansą pasiėmei popkorną ir koką kolą. Bet ką aš čia rašau... Tą reikia pamatyti savo akimis.
Atmetant karinę pusę, nemažai vietos atsiranda ir žmogiškumo puoselėjimui. Nuostabūs Desmondo Doso žodžiai stojant prieš karo teismą suvirpina širdį ir leidžia pamastyti apie tai, ką mes, žmonės, darome ne taip, jog turime smurto pagalba spręsti kai kurias problemas. O karas – tai dar vienas būdas jas išspręsti. Ir nesvarbu, kad miršta milijonai žmonių, kenčia šeimos ir naikinami miestai. Žinoma, filmas dar gražus ir tuo, kad buvo parodytos visos eilinio Doso pastangos gelbstint savo bendražygius. Tas palieka be žado pasibaigus filmui. Tos scenos tiesiog sugraudina, jog sunku sulaikyti ašaras.
Ką gi, neišsiplečiant, tai išties nuostabi juosta, ir kol kas geriausia, ką teko matyti kino ekranuose 2016 metais. Be abejo, filmas turi nemažus šansus pakovoti ir dėl Oskaro, ko jam ir linkiu. O ponui Gibsonui – stiprybės. Tikėkimės, jog jam bus atleista Holivude ir jis vėl visu pajėgumu galės dirbti. Nes tai talentingas ir puikus kino kūrėjas, mokantis stebinti. Bravo, pone Gibsonai, bravo ir didelis ačiū už šį filmą.
Techninė juostos pusė
Galima tik nuspėti, jog juosta bus nominuota Oskarams už tobulą grimą. Itin gerai ties tuo padirbėta. Viskas atrodo tikroviškai, žiauriai, nemaloniai akims. Taip pat gerai pasidarbavo ir filmo dizaineriai ties kostiumais ir dekoracijomis. Autentiškas žvilgsnis į Antrojo pasaulinio karo madas ir kareivių kasdienybę.
Didingai atrodo ir filmo kameros darbas. Taip vaizdžiai nufilmuotos mūšių scenos, jog atrodo, lyg pats būtum dalyvavęs juose. Vien ko vertos staigios išgąsčio scenos, kurios perveria iki pat širdies gelmių. Panoraminiai vaizdai, karo lauko nufilmavimas, ir, žinoma, kareivių atakos – Oskaro nominacijos nusipelnantis darbas.
Ne ką mažiau širdį virpina ir muzikinė filmo palyda. Kompozitorius Rupertas Gregsonas-Williamsas pasidarbavo iš peties. Muzika nuostabi, epinė, jaudinanti ir didvyriškai nuteikianti. Be abejonės – vienas geriausių šių metų garso takelių.
Garso montažas tobulas. Jokių priekaištų nesulaukia ir vaizdo montažas. Filmas žiūrisi įtraukiančiai, jog net nepastebi kaip greitai pralekia tos dvi rodymo valandos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ir kas galėjo tikėtis, jog antrasis „Žmogus-voras“ sugebės taip puikiai ir įtikinamai suvaidinti Desmondą Dosą. Aktorius atidavė visas savo jėgas, kad sugebėtų perteikti šį karo didvyrį, o taip pat parodė, koks jis yra talentingas ir daugiasluoksnis profesionalas. Jau dabar su nekantrumu tenka laukti Martino Scroseses filmo „Tyla“, kuriame jis atliks vieną iš pagrindinių vaidmenų. Galbūt šie metai atneš šiam jaunuoliui ir Oskaro nominaciją. Norėtųsi, nes pasirodymas šiame filme tikrai vertas tokios garbės.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė seniai kino ekranuose matytas Hugo‘as Weavingas, o taip pat paskutiniais metais iš horizonto dingęs Samas Worthingtonas. Gerai filme suvaidino Teresa Palmer bei komedijų asas Vincentas Vaughnas. Buvo tiesiog malonu į juos žiūrėti. Be to, juostoje vaidino ir Luke‘as Bracey‘is su Rachel Griffiths.
Verdiktas
„Pjūklo ketera“ – geriausias kol kas šiais metais pasirodęs filmas, o taip pat vienas geriausių visų laikų karinių filmų, kurį tiesiog privaloma pamatyti visiems žanro gerbėjams, o taip pat ir tiems žiūrovams, kurie mėgsta tikrais įvykiais paremtas istorijas. Labai brutalus, purvinas, žiaurus ir negailestingai taiklus darbas įvyniotas į jautrų pasakojimą apie tikrą karo didvyrį, su kuriuo Melas Gibsonas išdidžiai sugrįžta į didįjį kiną.
