Apie ką mes čia...
Jaunasis pareigūnas Kastytis, paliktas nuošalioje ligoninėje saugoti sunkiai sergantį Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais kaltinamą vyrą, tačiau po paros budėjimo, niekas neatvyksta jo pakeisti, nors pamaina jau seniai baigėsi. Jį pradeda kamuoti nuovargis, alkis ir vienatvė, mažėja šansai, kad jis sugebės toliau vykdyti savo misiją. Prasideda Kastyčio kova su pačiu savimi...
Kūrino vidus
Galima sakyti, jog lietuviškas kinas paskutiniais metais išgyvena tikrąjį renesansą, tačiau tik vienas ar kitas projektas sugeba sudominti žiūrovus savo turiniu. Nenuostabu, nes Lietuvoje dominuoja arba romantinės ir vulgarios komedijos, arba depresiją sukeliantys filmai, kurie neneša jokios gilesnės minties, nors kino kūrėjai galvoja, kad būtent tokiais filmais jie gali išreikšti save kaip menininkai.
Mes jau supratome, visi nori būti Šarūnais Bartais ir filmuoti pusvalandį krentančius lapus, bet ne visiems tai išeina. Kaip pavyzdį galima paminėti visai neseniai kino ekranuose rodomą „Senekos dieną“, kuris buvo pastatytas už valstybės pinigus. Rašant apžvalgas nesinori politikuoti, tačiau kai skiriamos didžiulės lėšos blogiems filmams, darosi tiesiog pikta, jog tikrai perspektyvūs ir džiaugsmą nešantys filmai lieka užnugaryje, kai pirmenybė skiriama nuobodiems niekalams.
Panašiai galima pagalvoti ir apie šį, Igno Miškinio filmą, kuris sprendžiant iš anonso, nesukelia jokių jausmų. Atrodo, lyg dar vienas nuobodus ir neįdomus produktas, kuris užsimirš po kelių valandų išėjus iš kino teatro. Bet tai jau paties režisierius kaltė, nes jis nesugebėjo sukurti atitinkamo filmo anonso, kuris priverstų žmones eiti į kino teatrus ir pasižiūrėti šio tikrai kokybiško ir gero darbo.
Pirmoji filmo pusė žiūrisi ganėtinai sunkiai, šiek tiek nuobodžiai ir visiškai neįtikinamai, bet dėka įdomaus siužeto vystymo juostai įpusėjus, nesinori palikti kino salės, o sužinoti, kas gi bus toliau. Istorija tikrai žavi, nes joje atsiranda įtampos. Būtent įtampa yra pagrindiniu filmo varikliu, neleidžiančiu atitraukti akių nuo rodomų įvykių. Svarbiausia išlaukti vidurio, nuo kurio ir prasidės visas veiksmas.
Beje, filme visai neblogi ir prasmingi dialogai, kuriais gali didžiuotis šios juostos scenaristas ir, žinoma, pats režisierius Ignas Miškinis. Tą patį galima pasakyti ir apie juostos herojus, kurie visai gerai įsipaišo į rodomą istoriją. Jie nėra nusibostantys, jie ganėtinai tikroviškai perteikia visą ekrane susiklosčiusios situacijos esmę, kuri yra taip būdinga mūsų šalies žmonėms. Kitaip tariant, filme nuostabiai pateikiamas abejingų lietuvių mentalitetas, kurie visuomet žiūri savo pasturgalio ir neatsižvelgia į kitų žmonių problemas.
Kitas dalykas – tai pasirinkimo tema. Pagrindiniam herojui tenka rinktis, ar būti savanaudišku ir palikti likimo valiai įtariamąjį, ar atlikti iki galo savo pareigas ir nesutepti pareigūno ženkliuko. Taigi, iki pat filmo galo nežinia, kaip baigsis ši istorija. O tai tikrai gerai.
Galima daug prirašyti apie šio filmo vidų, tačiau geriau patiems įsitikinti apie šio filmo kokybę, kuris žymiai geriau susižiūri nei visai neseniai kino ekranuose pasirodęs ir Oskarams Lietuvai atstovaujantis projektas „Senekos diena“. Tačiau, kaip bebūtų, šis filmas yra skirtas subrendusiems kino mylėtojams ir tiems žmonėms, kurie vertina autorinį kiną bei vengia kino ekranuose pramoginių „Redirected“ lygio filmų.
Techninė filmo pusė
Muzikinė filmo palyda ganėtinai rami, paprasta, netgi šalta, kaip ir vaizduojamos scenos, kuriose pagrindiniam herojui tenka išgyventi tikrą pragarą. Neblogas juostos kameros darbas, kaip ir garso montažas, tačiau vaizdo montažas kai kuriose vietose šlubuoja. Na, bet neturi jis tokios didelės įtakos įpusėjus filmui, kuris įtraukia į savo rodomą siužetą ir nepaleidžia iki finalinių titrų. Keista tą sakyti, bet čia vienas iš tų autorinių filmų, po kurio peržiūros lieka malonumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme pasirodo ganėtinai mažai aktorių, todėl verta paminėti tris neblogus pasirodymus, kurie priklauso Aistei Diržiūtei, pagrindinio vaidmens atlikėjui Vainiui Sodeikai ir Dainiui Gavenoniui. Šie aktoriai pasidarbavo iš peties, o bežiūrint į jų vaidybą buvo tikrai galima patikėti personažų tikroviškumu.
Verdiktas
„Karalių pamaina“ – įtampoje iki galo laikantis lietuviškas filmas, kuris nustebina savo kokybiškai papasakota istorija, ko tikrai nesitikėtum prieš peržiūrą. Aktorių vaidyba, siužetas, kameros darbas ir muzika palankiai atsiliepia peržiūrai, todėl galima teigti, jog tai vienas iš geresnių paskutinių metų autorinių nacionalinių produktų, kuriam verta skirti kelias savo gyvenimo valandas.
