Apie ką mes čia...
Prieš septyniolika metų paslaptingai Black Hillo miškuose dingusi Heter neduoda ramybės savo broliui Džeimsui, kuris tiki, jog jo sesuo vis dar gyva. Kartu su savo geriausiais draugais, Džeimsas galiausiai pasiryžta išsiaiškinti, kas nutiko jo mylimai sesei. Jis net nenutuokia, kas jų visų laukia...
Kūrinio vidus
„Bleiro ragana“ – tai, galima sakyti, vienas iš tų nereikalingų tęsinių, kuris išvysta dienos šviesą tik dėl itin didelio prodiuserių ir kino studijų noro pasipelnyti iš gerą vardą turinčio pirmtako. Kas nežino, tai 1999 metais pasirodžiusi buitinės kameros dėka nufilmuota istorija kainavo vos 60 tūkstančių dolerių, o sugebėjo visame pasaulyje užsidirbti 248 milijonus dolerių. Tai bene pelningiausias visų laikų filmas, kuris taip pat tapo ir dideliu pamatu siaubo filmams, filmuotiems „mocumentary“ stiliumi. Tokia filmo sėkmė privertė sukurti šalutinį „Bleiro raganos“ projektą pavadinimu „Šešėlių knyga: Bleiro ragana 2“, bet filmas nebuvo taip šiltai priimtas žiūrovų ir kino kritikų. Todėl būtent ši, 2016 metais pasirodžiusi juosta, yra laikoma tiesioginiu originaliojo filmo tęsiniu. Ir, kaip nekeista, filmas pasirodė geresnis nei buvo galima tikėtis išvydus pirmuosius anonsus.
Filmas išlaiko tokį patį pasakojimo būdą, kaip ir originali juosta, kas kažkiek erzina, bet kartu leidžia šiek tiek įsigilinti į pačią istoriją. Istorija, žinoma, labai banali, matosi, kad scenarijus buvo rašytas paskubomis, o ir dialogai gana primityvūs, tačiau su kiekviena scena įtampa vis auga, kas nuteikia neblogai praleistam laikui tamsioje kino salėje. Kaip ir galima tikėtis, pirmoji filmo dalis primena realybės šou, kuriame herojai aiškinasi santykius ir šneka apie nieką, bet jau įpusėjus pasidaro įdomu ir netgi baisoka. Bet čia kalta miško atmosfera ir naktis. Siaubo šiame filme nėra daug, nes pagrindiniai šiurpuliukai eina iš taip vadinamų „siaubo šuolių“ (angl. scare jump), bet jais jau nenustebinsi, ypač kai jau yra pasirodę tokie filmai kaip „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“.
Baisiausia filmo scena pasirodo pačioje juostos pabaigoje, kai herojai atsiduria tame pačiame name, kuriame, kaip kalbama, dingo Heter. Aplinka labai šiurpi, kas priduoda žavesio rodomoms scenoms, bet, iš kitos pusės, pati namo scenografija primena kultinį kompiuterinį žaidimą „S.T.A.L.K.E.R.: Shadow of Chernobyl“. Kodėl? Viskas labai paprasta. Akimirkai ekrane pristatoma ragana (ir ne, čia nėra „spoileris“, nes ją galima pamatyti ir anonsuose), kuri savo įvaizdžiu ir judesiais primena šiurpius padarus iš paminėto žaidimo, vaidinamus kraujasiurbiais (angl. bloodsucker). Žinoma, čia yra sutapimas, bet jau toks labai akivaizdus. Kitos scenos nėra tokios efektingos, kaip šios juostos pabaiga.
Gaila tik vieno, jog apie pačią Bleiro raganą arba tiesiog apie kažkada gyvenusią Elę Kedvard labai mažai papasakota. Tik tai, kaip 1700 metais ją nužudė vietos gyventojai. Taip pat nėra pernelyg atskleidžiami ir patys herojai, todėl su jais mes nesusipažįstame, o tik stebime, kaip jie vienas po kito randa savo galą. Šnekant apie mirtį, tai filme galime pamatyti tipinius siaubo žanro filmų stereotipus, kuriuos puikiai išjuokė nuostabioje siaubo satyroje „Namas girios glūdumoj“.
Juosta niekuo nenustebina, bet ji kai kuriose vietose tikrai baisoka ir ganėtinai įtemptai žiūrima, kas jau yra visai neblogai. Kita vertus, tai dar vienas eilinis siaubo filmas, kuriame vis dar juntamas savo saulėlydį išgyvenantis „mocumentary“ stiliumi kuriamas siaubo žanras, kuris negali konkuruoti su Jameso Wano režisuotais ir prodiusuotais projektais.
Techninė juostos pusė
Apie techninę pusę čia kalbėti beprasmiška, bet galima pabandyti. Filmavimui pasirinkta aplinka, pats miškas, įtampos kupina atmosfera, nakties kadrai ir galingas lietus – šiurpą keliantis vaizdas, kas siaubo filmui priduoda būtino grožio. Už tai galima padėkoti režisieriui ir prodiuseriams.
Kameros darbas staigus, kai kada erzinantis dėl neryškiai atrodančių vaizdų, bet tuo pačiu priduodantis daugiau tikrovės. Garso takelio filme nėra, todėl viskas sukasi aplink stiprų garso montažą. Ties juo buvo puikiai padirbėta. Ypatingai didelis akcentas buvo sutelktas pačiame filmo gale, namo scenoje. Užtat vaizdo montažas prastas, su daug klaidų. O klaidos dėl to, jog buvo žaidžiama su dviem kameromis – taip bandyta suklaidinti žiūrovą, bet galiausiai gavosi taip, jog buvo pastebimas dar vienas operatorius, kuris filmavo visus svarbesnius įvykius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tokiuose filmuose sunkiausia vertinti aktorius, nes juose dažniausiai vaidina niekam nežinomi žmonės arba tie, kurie epizodiškai kada nors pasirodydavo kokiuose nors serialuose. Taip kad šiame filme turime Jamesą Allena McCune‘ą, Callie Hernandez, Corbin Reid, Brandoną Scottą, Wesą Robinsoną ir Valorie Curry. Kaip nekeista, visi jie neblogai įsipaišė į istoriją ir leido savo klyksmais jais patikėti. Jie įtikino. O tai yra gerai.
Verdiktas
„Bleiro ragana“ – ne toks prastas kultinio 1999 metų fenomeno pratęsimas, kokiu jis atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juosta gali pasigirti keliomis baisiomis scenomis, staigiais epizodais, gerai parinkta aplinka ir, žinoma, įtampa, bet tai iš jos nepadaro įsimintino ir verto dėmesio darbo, kuris įstrigtu atmintyje po jo peržiūros kino salėje.
