Apie ką mes čia...

Šešiolikmetis Džeikobas po savo senelio mirties gauna paslaptingą laišką, kuriame jis kviečiamas į salą, kurioje užaugo jo senelis. Patekęs į ją, vaikinas sužino, kad tai ypatingų ir šiek tiek neįprastų vaikų gyvenvietė, kurioje jie jaučiasi laisvi ir nevaržomi, o juos globoja panelė Peregrinė. Tačiau, laikui bėgant, Džeikobas tampa ne tik neatskiriama salos dalimi, bet ir tuo, kuris turi saugoti saloje gyvenančius vaikus nuo visų negandų ir priešų, norinčių juos nuskriausti.

Kūrinio vidus

Paskutiniai du Timo Burtono filmai „Frankenvynis“ ir „Didelės akys“ kainavo išties mažai, palyginus su jo blokbasteriais „Nakties šešėliai“ ir milijardą dolerių visame pasaulyje užsidirbusia „Alisa stebuklų šalyje“, todėl, po ketverių metų pertraukos nuo super produkcijų ir ganėtinai didelio finansinio fiasko su „Nakties šešėliais“, režisierius vėl pasiryžo grįžti prie didelius pinigus kainuosiančių projektų ir pristato visai neblogą žinomo rašytojo R. Riggso knygos adaptaciją.

Pati knyga atsiduoda labai „burtonišku“ stiliumi, todėl nenuostabu, kad režisierius taip troško ją ekranizuoti. Jeigu lygintume filmą su knyga, tai jis išties kruopščiai perteikia visą literatūrinio kūrinio dvasią, kas jau yra didelis pliusas režisieriui ir filmo scenaristams. Kalbant apie pačią istoriją, tai ji primena šiuo metu populiariausio visame pasaulyje žanro – komiksų – stilių. Netgi galima teigti, jog pats pasakojimas primena švelnią „Iksmenų“ versiją, kurioje taip pat pristatomi ypatingus sugebėjimus turintys mutantai, negalintys gyventi tarp žmonių, todėl jie privalo slėptis paslaptinguose rūmuose. Taigi, panelė Peregrinė tampa savotišku Čarlzu Ksavieru.

Pasakojimo tonas dinamiškas, o pati istorija, nors ir tęsiasi virš kelių valandų, įtraukianti ir nenusibostanti. Herojai irgi spalvingi, įdomūs ir kartu visai neblogai atskleisti. Tiek panelė Peregrinė, tiek ir pats Džeikobas puikiai pristatyti. Bežiūrint į juos patiriame daugiausiai įtampos ir dramatizmo, o visi kiti herojai, kurie papildo siužetinę liniją savo buvimu, tampa neatsiejamu istorijos varikliu. Gi smagu pasižiūrėti į visiškai naują, dar nematytą pasaulį ir jame gyvenančias asmenybes. Turime ir skraidančią mergaitę, ir nematomą berniuką, ir netgi ugnį valdančią gražuolę. Viskas, ko reikia gerai ir smagiai pasakai, kurią galima pasižiūrėti su visa šeima.

Nors, jeigu kalbėtume apie filmo minusus, reikia pabrėžti, jog tokiose juostose didžiausiu varikliu tampa būtent vizualioji pusė, kurios dėka žiūrovas dažniausiai nekreipia dėmesio į banalius dialogus, ganėtinai paviršutinišką humorą, bei skystai atrodantį veiksmą. Tačiau, atmetus šiuos niuansus, tai išties smagi pasaka, su kuria Timas Burtonas įrodo, jog jo idėjos neišseko ir jis gali gerai ekranizuoti knygas, kaip tą padarė su „Čarliu ir šokolado fabriku“.

Techninė juostos pusė

Vizuali filmo pusė tobula, taip, tobula, nes tik Timo Burtono filmuose galima pamatyti tokias įspūdingas dekoracijas, išskirtinius kostiumus ir, žinoma, įsimintiną herojų grimą, o taip pat ir visai gerai atrodančius specialiuosius efektus, kurių dėka yra sukuriamas dar vienas magiškas ir „burtoniškas“ pasaulis.

Muzika filme irgi sužavi. Garso takelis paverčia šią kelionę į mistikos ir magijos kupiną nuotykį, todėl kiekviena kompozicija yra ypatinga ir glostanti ausis. Taip pat gerai atliktas ir operatoriaus darbas. Nenuostabu, kad jau anksčiau bendradarbiavęs su Timu Burtonu keturias "Oskaro" nominacijas pelnęs operatorius Bruno Delbonnel pasidarbavo iš peties ir kameros dėka sugebėjo mus dar labiau pritraukti prie ekrane rodomų personažų ir nuotykių.

Montažo darbas neblogas, nors kai kurios scenos šiek tiek erzina dėl jų greito perėjimo nuo vienos minties prie kitos. Garso montažas veiksmo scenose išties puikus, nors ir visame filme prie epiškesnių vaizdų garsas sustiprinamas, kad žiūrovai pajustų epiškumą peržiūros metu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinį vaidmenį atlikusi režisieriaus nauja mūza ir pasija Eva Green pasirodė puikiai, bet ko norėti – ji gi viena iš talentingiausių ir išskirtiniausių mūsų kartos aktorių. Tiek vaidyba, tiek panelės Peregrinės įvaizdis įsiminė, todėl Eva tampa šios juostos didžiausiu turtu.

Gerą vaidmenį atliko ir talentingasis Asa Butterfieldas, kuriam atiteko Džeikobo vaidmuo. Tai visgi ne stereotipinio ir visą laiką išsižiojusio personažo atlikimas, kuris negali patikėti, ką mato savo akimis, o ganėtinai rimtai nusiteikusio jaunuolio portretas. Užtat Samuelis L. Jackonas, kuris pasirodo kas antrame Holivudo filme, nesužavi. Jis yra toks pats, kaip ir daugumoje savo filmų, nebent jis vaidintų pas Quentiną Tarantino. Bet čia ne tas atvejis.

Prie įdomesnių pasirodymų galima priskaičiuoti britų kino legendą Judi Dench, Rupertą Everettą, Chrisą O‘Dowdą, Terence‘ą Stampą, Allison Janney ir kt. aktorius.

Verdiktas

„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ – neblogas Timo Burtono sugrįžimas prie didesnių Holivudinių produkcijų po ketverių metų pertraukos ir darbo su mažo biudžeto projektais, kuriame randame viską, dėl ko mylime režisierių – puikias dekoracijas, išskirtinius personažus, baugiai žavią atmosferą ir lengvą nuotykį mistikos ir magijos pasaulyje.

Filmo anonsas: