Apie ką mes čia...
Vieną lemtingą naktį „Miesto sparnų“ siuntų tarnybos kurjerio Pašos gyvenimas pasikeičia akimirksniu. Atgabenęs siuntą į vieną iš prabangiausių Maskvos viešbučių, vaikinas tampa žymios dainininkės Danos užpuolimo liudininku. Norėdamas jai padėti, jis susiduria su keistais ir labai stipriais varžovais, neturinčiais nieko bendro su žmonių rase, kurių jis neįstengia įveikti. Reikalai dar labiau susipainioja atvykus į nusikaltimo vietą paslaptingam būriui, kuriam vadovauja griežtas pareigūnas Gamajunas...
Kūrinio vidus
Naujas Emilio Vėlyvio filmas turėtų būti itin dideliu įvykiu kino padangėje, bent jau Lietuvoje, nes po „Zero“ ir „Zero 2“ jis tapo tikru Mesiju visiems treningų, auksinių grandinių, lakierkų, „pederastkių“ ir tuščiagalvių peroksidinių fyfų gerbėjams, kurių, deja, vis dar liko nuostabioje Lietuvos žemėje. Tačiau, kaip ten bebūtų, režisierius pasitaisė, pristatė geriausiomis Guy Ritchie tradicijomis sukurtą „Redirected“ ir pelnė malonę tų, kurie į jo darbus žiūrėjo kreivai. Tarp tokių žmonių buvau ir aš. Visgi ne vien keiksmažodžiais galima papirkti Lietuvos žiūrovą, kas ir buvo įrodyta su 2014 metais pasirodžiusiu filmu. Todėl nenuostabu, kad daug kas laukė režisieriaus naujojo projekto ir gana rimto eksperimento su visiškai nebūdingu žanru jo kūryboje – fantastinio siaubo.
Tik šįkart E. Vėlyvio juosta nebuvo sukurta Lietuvoje. Filmo produkcija rūpinosi rusai, kurie jo pastatymui išleido 230 milijonų rublių arba apie 3,1 milijonų eurų. Kaip tokio pobūdžio filmui, biudžetas išties gana kuklus, todėl čia keliauja dideli aplodismentai kūrybinei komandai, kurie taupydami pristatė savo išore išties neblogai atrodantį darbą. Galbūt tik vienas dalykas režisieriaus ateities planams Lietuvoje gali sutrukdyti – juosta buvo pastatyta už rusų pinigus. Tačiau nepainiokime politikos su pramogomis kaip kinas, muzika ar teatras. Ne vieta ir ne laikas.
Kalbant jau apie patį filmą, galima pagirti režisierių už jo visai nemenką darbą ir įdėtas pastangas sukurti kažką įsimintino. Tikrai, darbo buvo įdėta išties daug, ką ir matome peržiūros metu. Tik, kad galbūt E. Vėlyvis prašovė su pačia tematika. Pirmiausia, 2004 metais Timūras Bekmambetovas, kurį visi puikiai pažįsta ir iš Holivudinių filmų kaip „Ieškomas“ ir šiuo metu kino ekranuose rodomo „Ben-Huro“, pristatė savo vieną geriausių filmų „Nakties sargyba“, todėl sunku tikėtis, kad kas nors perspjaus tokį gerą filmą. Antra, „Nakties sergėtojai“ tai beveik panašaus veiksmo ir siužeto hibridas kaip jau paminėtas filmas, į kurį dar įeina tokie žinomi kino projektai vampyrų tema kaip „Kitas pasaulis“ ir „Ašmenys“. Bet, deja, naujoji juosta nė iš tolo neprilygsta paminėtiems darbams. Žinoma, šiuo atveju galima atrasti ir pliusų. Gerai, kad rusai nepasinaudojo paskutinėmis kino vampyrų temos tendencijomis ir nepristatė „Saulėlydžio“ tipo juostos.
Žinoma suprantama, kad bežiūrint tokį filmą kaip „Nakties sergėtojai“, reikia išjungti smegenis ir mėgautis veiksmu, gražiais specialiais efektais, susišaudymais. Taip, to čia tikrai pakanka, ir dėl to džiugu, nes filmas neprailgsta, o kartu ir nesidaro nuobodu, bet, kaip ten bebūtų, norisi ir įdomios istorijos. Žmonės nusipelnė gero pasakojimo, o ne atkartojimo to, kas jau yra sukurta. Bet čia jau ne E. Vėlyvio kaltė.
Kaltas scenaristas, kuriam nepavyko išlaužti nieko doro. Siužetine prasme yra didžiulė skylė, kurią bandoma užglaistyti efektingais vampyrų pasirodymais ir muštynėmis. Veiksmas šokinėja, nėra nuoseklaus pasakojimo, dialogai graudžiai juokingi, o veikėjai visiškai neatskleisti. Nė vienas filme pasirodęs personažas nesukelia jokių papildomų emocijų arba išgyvenimų. Net sunku suprasti už ką geriau sirgti – ar už Pašą Smolniką, kuris visą laiką filme atrodo kaip mumifikuotai išsižiojęs nesusipratėlis, ar už pagrindinį antagonistą, kuriam visos juostos peržiūros metu norisi kirsti iš kojos į tarpkojį dėl jo banalumo. Vienintelis personažas, kuris bent šiek tiek kaitina vyrišką auditoriją – tai Dana. Puiki figūra, įspūdingos kojos, gražus veidas... Bent tas gerai, kad yra į ką paspoksoti. Ko negalima pasakyti apie Gamajuną, kuris atrodo pernelyg keistai. Čia toks neįtikinamas „Vyrų juodais drabužiais“ agento Kėjaus ir „Ilsėkis ramybėje departamento“ pažibos Rojaus mišinys, kuris tik vos keliose vietose turi įdomesnius dialogus ir kietesnes veiksmo scenas.
Nenorint išsiplėsti, atpasakoti kas ir kaip (nes visgi geriau patiems pamatyti ir įvertinti), galima pasakyti, jog vampyrų įvaizdis atrodo tikrai smagiai – ir čia didelis pliusas. Ypač, kai beveik visi iš jų apsirengę kaip marozai. Bet tas turi patikti tam tikram Lietuvos žiūrovų sluoksniui, kuriam nėra nieko šventesnio už Adidas aprangą, net ir vestuvėse. O pats filmas, kaip nesinori to sakyti, vienkartinis, neįsimenamas, bet užtat lengvai žiūrimas, todėl jis puikiai tinka lengvai pramogai kine.
Techninė juostos pusė
Kas liečia techninę pusę, tai čia stipriausioji šios juostos dalis. Specialieji efektai, kurių čia tikrai yra, visai neblogi. Atmetus kelias kvailas ir visiškai nereikalingas scenas, kaip kiaulės gaudynės, kuri atrodo labai apgailėtinai, bendras vaizdas džiugina akis. Taip pat akis džiugina ir aplinka, dekoracijos, kurios sukuria nejaukią ir baugiai atrodančią atmosferą. Kostiumai ir herojų grimas taip pat geri. Kažkaip visai įtikinamai atrodo vampyrai, kurie papuošti ne vien dirbtiniais dantimis, kaip klasikiniame 1931 metų „Drakula“.
Džiugina ir garso takelis. Filme skamba daug žinomų dainų kaip Lil Kate „Esliby ne ty“, taip pat girdime visai įdomias muzikines kompozicijas, kurios papildo veiksmo scenų visumą. Tikrai, daugelis susišaudymų ir herojų susidūrimų žiūrisi efektingiau su gera muzika. O čia tikrai gera muzika.
Kameros darbas neblogas, nes matome veiksmą iš įvairių rakursų, o ir muštynės atrodo smagiai. Taip pat labai gražiai atrodo ir panoraminiai vaizdai. Naktinė Maskva, jos apylinkės, gatvės ir vietovės, kuriose lankosi filmo herojai, nufilmuotos iš įdomių rakursų.
Garso montažas stiprus, ypač veiksmo scenose jis juntamas labai gerai. To, deja, negalima pasakyti apie vaizdo montažą. Juosta atrodo neproporcingai, o jos veiksmas sudėliotas gana neatsakingai. Kartas nuo karto scenos nutrūksta, pereinama prie kitos, nepabaigus ankstesnės ir taip ne vieną kartą. Dingus nuoseklumui, tenka tik džiaugtis lengvu turiniu ir kitais maloniais dalykais, kurių šiame filme yra ne tiek ir mažai, jeigu jau kalbame apie techninius kūrybinės filmo grupės sprendimus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sunku vertinti aktorių darbą, kai jo ten beveik nebuvo. Vienintelis aktorius, kuris savo charizma ir meistriškumu bent jau kažką parodė, tai buvo Gamajuno atlikėjas Leonidas Jarmolnikas. Ne geriausias jo pasirodymas kine, bet jo vaidyba bent jau įtikinama. Charizmatiškas, plikas, su kulkosvaidžiu... Toks beveik Bruce‘as Willisas.
Pašos vaidmenį atlikęs legendinio Olego Jankovskio anūkas Ivanas stengėsi įrodyti, kad gali žengti savo legendinio senelio pėdomis, tačiau šiame filme jam to padaryti nepavyko. Bet vaikinukas turi parako ir ateityje tikrai apie jį išgirsime. Bet ne jam vaidinti visą laiką išsižiojusį bernioką, kurio emocijos prilygsta Kristen Stewart pasirodymams „Saulėlydžio“ sagoje.
Liubov Aksenova, suvaidinusi Danos vaidmenį, irgi nespindėjo savo aktoriniais sugebėjimais, bet užtat sugebėjo pavergti savo išvaizda. Graži moteris, ką jau čia slėpsi. Kita mergina, kuriai atiteko vampyrės vaidmuo, Sabina Ahmedova irgi neparodė nieko įdomaus. Tuščias ir visai nereikalingas personažas.
Pagrindinio antagonisto atlikėjas Michailas Evlanovas taip pat atrodo juokingai, jeigu kalbėti apie jo vaidybą. Taip neįtikinamai suvaidino, kad peržiūros metu norisi verkti ir juoktis tuo pačiu metu.
Tačiau vaidyba nėra pats blogiausias dalykas, kuris nutiko šiam filmui, jeigu jau kalbame apie aktorius. Nesuvokiama, kaip gali į galvą šauti mintis įgarsinti šį filmą lietuviškai. Ne tik, kad juokingai gavosi, bet ir graudžiai, neįtikinamai, be cinkelio. Čia gi ne animacinis filmas, kad jį garsinti. Klaiku, todėl tie, kas nori pamatyti šią juostą, rekomenduojama apsilankyti originalioje versijoje su subtitrais.
Verdiktas
„Nakties sergėtojai“ – lengvai sukramtomas, bet visiškai tuščias savo vidumi naujasis Emilio Vėlyvio filmas, kurio koziriu tampa visai nebloga techninė pusė su geru kameros darbu, įdomiais specialiaisiais efektais, gražia muzika ir baugios atmosferos priduodančiosiomis dekoracijomis priešaky. Visa kita tiesiog graudu – ir aktoriai, ir scenarijus ir lietuviškas dubliažas.
Filmo anonsas:
