Apie ką mes čia…
Privačiame Vilniaus miesto prabangių namų kvartale tyliai verda gyvenimas. Tačiau ne pas visus kaimynus jis susiklostė gerai. Prabanga, geras darbas, puiki socialinė padėtis dar nereiškia laimės asmeniniame gyvenime. Būtent taip jaučiasi kelios poros, kurių seksualinis gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme byra. Vienintelė išeitis, kad santykiai ir vėl įgautų prasmę – erotiniai žaidimai… Tačiau ir jie negarantuoja šimtaprocentinio poveikio.
Kūrinio vidus
Prieš pusmetį mūsų šalies kino ekranuose pasirodęs kino hitas „Tarp mūsų, berniukų…“ parodė, jog kino gamybos įmonė „Incognito“ mokosi iš savo klaidų. Prisiminus „Nepatyrusį“, kuris man nepaliko jokio įspūdžio, šis buvo tikra atgaiva. Ir nors paskutiniu metu komedijos žanras Lietuvoje nėra retenybė, tačiau kokybiškus šio žanro nacionalinius projektus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl ant tos rankos pirštų patenka būtent vyriškai žavi komedija „Tarp mūsų, berniukų…“.
Apie naująjį „Incognito Films“ projektą sužinojome kovo mėnesį, kai kino ekranuose pasirodė intriguojantis, bet kartu vulgariai atrodantis pirmasis būsimos juostos anonsas, o tiksliau, kino pasaulyje vadinamas, tyzeris. Po tokio pirmo pristatymo pasidarė baugu, kad prodiuseriai vėl imasi nešvarių veiksmų, bandydami žiūrovus papirkti pigiai atrodančiu seksu. Taip galima buvo galvoti ir po pirmųjų pilnų anonsų, kurie afišavo istoriją, susijusią su seksualiniais žaidimas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Tai daugiau nei filmas, kuriame papasakotos kelios istorijos, paremtos seksualiniais herojų išgyvenimais.
Naujoji komedija, kaip ir ankstesni „Incognito“ darbai, paremta 2014 metais pasirodžiusiu australų filmu „Mažoji mirtis“. Kaip ir originalas, taip ir jo lietuviškasis perdirbinys, susideda iš penkių atskirų pasakojimų, iš kurių kelios istorijos filmo siužetinės linijos eigoje tarpusavyje susipina. Kiekviena istorija žavi skirtingais išgyvenimais, o taip pat ir dėsto apie tam tikrus seksualinius nukrypimus bei žmonių susijaudinimo stadijas. Tai gana juokingai atrodančios situacijos. Galima pasijuokti iš to, kaip pristatomos skirtingų porų fantazijos, o dar juokingiau atrodo tai, kokiais būdais poros bando įgyvendinti savo troškimus.
Pirmoji pora – Jonas ir Ieva, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo laimingi, tačiau taip nėra. Ypač, kai Ieva turi ne itin padorų norą, kuris trikdo jos partnerį. Ir šičia puikus pavyzdys to, kas gali nutikti jauniems žmonėms – rutina lovoje. Antroji pora – Rimantas ir Dalia. Tai filme daugiausiai humoro nešanti pora, kurios tikslu tampa seksualiniai vaidmenų žaidimai. Yra iš ko pasijuokti, nors iš draminės pusės tai visgi nėra pati geriausia istorija, kuri mus gali kažko pamokyti. Trečiosios poros, Viktorijos ir Tomo, santykių peripetijos paremtos nepakankamu orgazmo kiekiu, todėl žiūrėti kaip sekso ištroškusi Viktorija naudojasi savo vyru yra išties smagu. Žinoma, čia tik viena medalio pusė. Kita parodo savanaudiškus moters tikslus ir paveiksluoja žmogaus portretą, kuris visiškai negerbia savo partnerio. Dar vienu neblogai atrodančiu pasirodymu gali pasigirti Algimanto ir Nijolės pora. Idealiai vaizduojamas ilgos santuokos portretas, kurioje neliko nei meilės, nei šilumos, nei pagarbos vienas kitam. Ir kartu tai pora, kuriai geriausiai parinkti dialogai. Vienintelė ir ne pora – Simas su Monika. Iš dalies tai iš bendros juostos konteksto ištraukta istorija. Istorija tikrai miela, ji smagiai žiūrisi ir joje netrūksta juokelių, tačiau jos galėjo ir nebūti. Galiausiai viską vainikuoja į kvartalą atsikraustęs buvęs seksualinis nusikaltėlis. Jo istorija nėra aiški, tačiau būtent šis personažas puikiai parodo, jog žmonės nemoka girdėti, jie gyvena savo pasaulyje, jie atsiriboja net nuo savo partnerių.
Filmas žavi savo lengvu turiniu, jis neprailgsta, ir, kas svarbiausia, nėra pernelyg vulgarus, todėl stebėti žmonių santykių aiškinimą yra irgi įdomu. Svarbiausia, kad juosta turi gana aiškia pabaigą, o kiekviena istorija palieka neblogą įspūdį. Apibendrinant ir neišpasakojant svarbių detalių galima pasakyti, jog tai pozityviai nuteikiantis nacionalinės vasarai skirtos produkcijos pavyzdys.
Techninė juostos pusė
Apie techninius filmo kūrybinės grupės sprendimus daug ko kalbėti nereikia. Tvarkingai atliktas kameros darbas, kuris daugiausiai žavi panoraminiais vaizdais, paimtas iš viršaus pristatant prabangiai atrodančių namų kvartalą. Garso montažas ir vaizdo montažas irgi tvarkoje. Scenos sudėliotos tvarkingai, todėl turime vientisai atrodančia siužetinę liniją, kuri nenusibosta ir kuri neerzina akių.
Visgi, didžiausi komplimentai keliauja filmo titrų dailininkui, kuris pasistengė sukurti kokybiškus ir žavius filmo pristatymo ir finalinius juostos titrus. Taip pat pasistengta ir su garso takeliu, kuris dera prie kiekvienos scenos. Filmo metu galime išgirsti pačios Ingos Valinskienės dainuojamą hitą „Myliu“, estrados legendos Stasio Povilaičio dainą „Gera buvo, Čipolinai“ ir Sinickio „Mano lūkesčiai ir pasiekimai“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiekvieną kartą sulaukus kokio nors lietuviško filmo, mane kamuoja bloga nuojauta, susijusi su aktoriais. Jau milijoną kartų buvau rašęs ir sakęs, kad lietuvių aktoriams sunkiai sekasi vaidinti kine, nes jie demonstruoja teatrinę vaidybą. Ir tas tiesa. Tik šiuo atveju, kaip ir praeitame „Incognito“ filme, galime matyti neblogą progresą. Žinoma, yra vienas bet. Progresą beveik visur demonstruoja vyriška aktorių kolektyvo pusė.
Pakankamai neblogai su savo vaidmeniu susidorojo Marius Čižauskas, kurio vaidybinius sugebėjimus šiais metais galėjome stebėti „Gautame iškvietime“. Taip pat iš visai neblogos pusės pasirodė Eimutis Kvoščiauskas, Rokas Petrauskas ir Arūnas Storpirštis. Didžiausi komplimentai keliauja, žinoma, puikiam ir nepakartojamam Giedriui Savickui.
Iš moterų, kurios tikrai įtikina ir kurios sugeba išlaikyti vaidybos lygį visos juostos metu, paminėti reikia Inetą Stasiulytę, kuri demonstruoja visiškai kitokį personažo tipažą, nei mes esame įpratę matyti. Inga Valinskienė kaip savo debiutui irgi pasirodė gana neblogai. Rimantė Valiukaitė savo stichijoje. Vien nuo jos žvilgsnio ir pagiežingai ištartos kokios nors frazės galima gerai pasijuokti. Dar prie neblogų atlikimų pridėkime Gabrielę Malinauskaitę, kuriai atiteko sunkiausia dalia – gestų kalba. Gaila, kad to paties negalima pasakyti apie Gintarę Latvėnaitę ir Skaistę Anusevičiūtę. Neįtikinama, nenatūrali ir pernelyg teatrinė vaidyba.
Verdiktas
„O, ne! O, taip!“ – lengvo turinio lietuviška situacijų komedija apie žmonių santykių peripetijas ir jų lovos reikalus, kuri savo pateikimu ne tik kad neprailgsta, bet kartu ir sukuria neblogą pramogą kino salėje. Filmo metu parodoma nemažai mums artimų gyvenimiškų situacijų, kurias pagyvina visai teisingai įterpti juokeliai ir prasmingi dialogai, o taip pat ir žavus garso takelis su Ingos Valinskienės atlikta daina „Myliu“ priešaky.
Filmo premjeros akimirkos:
Filmo anonsas:
