Apie ką mes čia…

Po to, kai Niujorkas buvo apsaugotas nuo piktadario Šrederio kėslų pavergti miestą ir jo gyventojus, Leonardas, Rafaelis, Mikelandželas ir Donatelas savo dienas leidžia nuobodžiai treniruodamiesi ir lavindami savo įgūdžius Niujorko gatvių nakties šešėliuose. Tačiau, jų misija čia nesibaigia. Artėja dar viena grėsmė, kurią gali sustabdyti tik jie keturi, vedami Splinterio ir padedami reporterės April Onil bei naujojo paslaptingo kovotojo Keisio Džounso…

Kūrinio vidus

2014 metais pasirodęs J. Liebesmano filmas, į kino ekranus grąžinęs tikrąsias 90-ųjų ikonas, pasiteisino, bent jau finansiškai. Kokybė filmo šlubavo, istorija nebuvo tokia įdomi, nors pats filmas žiūrėjosi visai linksmai ir lengvai. Buvo akivaizdu, kad sulauksime pratęsimo. Žinoma, belaukiant tęsinio buvo dar daugiau nerimo, nes, kaip visi puikiai žinome, tęsiniai arba sugeba nustebinti, arba nuvilia dar labiau. Prisiminkime bent jau to paties prodiuserio Michaelo Bay‘aus filmą „Transformeriai“, kurie yra labai giminingi šiam projektui. Antrieji „Transformeriai“ tapo vienu didžiausių 2009 m. nusivylimų, tačiau šioje situacijoje viskas yra atvirkščiai. Tuoj paaiškinsiu, kodėl „Vėžliukų nindzių“ tęsinys yra pranašesnis už originalą.

Antra dalis mus nukelia į tikrų tikriausią kelionę į praeitį, o tiksliau, į vaikystę, kai laukdavai kiekvienos dienos, kada galėsi televizoriaus ekrane išvysti naują „Vėžliukų nindzių“ seriją. Šiame filme, atvirkščiai nei pirmtake, pristatomi visi klasikiniai serialo herojai. Vien jau už tai didelis pliusas režisieriui, scenaristams ir prodiuseriams, kurie atgaivino tokius nuostabius personažus kaip Bibopas, Rokstedis, Krengas ir, žinoma, Keisis Džounsas. Jeigu jau prašnekome apie herojus, tai apie juos ir pakalbėkime. Bibopas (tapyras) ir Rokstedis (raganosis) gavo nemažai ekraninio laiko, o taip iš gana loginės perspektyvos buvo paaiškinta jų kilmė ir itin vaizdžiai parodyta šių dviejų smagių veikėjų transformacija. Taip pat kiekvienas iš jų puikiai pademonstravo savo fizinių jėgų pranašumą prieš bet kokį kitą veikėją. Panašiai buvo pristatytas ir ledo ritulio lazda ginkluotas Keisis Džounsas, kuriam teko garbė prisijungti prie keturių Vėžliukų gelbstint pasaulį nuo Šrederio ir Krengo. Krengas – dar vienas svarbus „Vėžliukų nindzių“ serialo piktadaris, kuris iš dalies priminė animaciniuose serialuose matytą herojų. Bendrai, herojus sukelia šleikštulį nuo savo fizinės formos ir savo esybe primena M. Bay‘aus „Transformerių“ filmo braižą. Taip pat jį išvydus galima pajusti šiokį tokį nusivylimą, nes jis šioje juostoje pasirodė vos penkioms minutėms. Tai gana keista, žinant, kad tai pagrindinis šios istorijos antagonistas. April Onil antrame filme pristatyta kaip mergina už pinigus, bet ne kaip reporterė. Filmui ir jo siužetinės linijos vingiams nemažai įtakos turi ir Vėžliukų su Splinteriu atsiskleidimas. Pristatyti visų jų norai, siekiai ir bandymas pritapti prie Niujorko.

Veiksmo filme daug, ir jo tikrai daugiau nei pirmoje juostoje. Daug neblogai atrodančių susidūrimų ir smagiai atliktų mikro dvikovų, kuriose atskleidžiami veikėjų sugebėjimai – tiek fiziniai, tiek strateginiai ir intelektualiniai. Filmas, kaip ir originalas, žiūrisi išties lengvai, o laikas neprailgsta. Antra dalis galbūt net yra šiek tiek niūresnė už pirmąją dalį. Be veiksmo, juostos siužetas susideda iš minimalistinių detalių, kurias užčiuopti gali tikrai ne visi žmonės. Bent jau naujoji žiūrovų karta tikrai „nepagaus“ visų juokelių ir taiklių pašaipų, skambančių visos šios juostos metu, susijusių su praeito amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Svarbių užuominų sulaukiame ir iš paties M. Bay‘aus, kuris gudriai į filmo siužetinę liniją įterpė juokelius apie studijos „Paramount Pictures“ ir jo paties prodiusuojamus filmus kaip „Penktadienis tryliktoji“ ar „Transformeriai“.

Apibendrinus, tai išties smagus ir lengvas vasariškas blokbasteris, kurį vertą pamatyti kine, tačiau daug iš jo tikėtis nereikia. Puiki pramoga, skirta geram laiko praleidimui, tačiau, kaip buvo su pirma dalimi, filmas labai greitai užsimiršta.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai, o tiksliau CGI ir Motion Capture technologijos, leidusios atkurti Vėžliukus ir kitus herojus, pasiteisina. Efektai išties geri, nors ir plika akimi matosi kompiuterinė grafika, tačiau čia tas atvejis, kai ji netrikdo. Taip pat gerai priderinta prie bendro vaizdo trimatė erdvė, kurios dėka užtamsintas ir niūriau atrodantis vaizdas priduoda savito žavesio bendrai filmo koncepcijai.

Filmo operatoriaus darbas toks pat kokybiškas kaip ir pirmame filme. Didelis dėmesys skiriamas sprogimams ir dvikovoms, o taip pat ir panoraminiams vaizdams – Amazonei, Niujorkui, Brazilijos atogrąžų miškams. Viskas nufilmuota iš labai įdomių perspektyvų, ir, kas svarbiausia, efektingai bei įtraukiančiai.

Muzika gera, nors, ji ir nepasikeitė nuo pirmosios filmo dalies. Tokios pačios muzikinės kompozicijos, šiek tiek primenančios „Transformerių“ garso takelį, puošia kiekvieną didesnę ar labiau dramatišką juostos sceną. Filme taip pat skamba ir nemažai kitų žinomų muzikinių kūrinių. Garso montažas puikus, todėl kiekviena veiksmo scena ypatingai gerai prikausto dėmesį prie ekrane rodomų vaizdų. Montažas irgi neblogas. Neerzina perėjimai iš vienos scenos prie kitos, o taip pat ir pati istorija plėtojasi žvaliai ir nenuobodžiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai… Na, tokiuose filmuose tikrai neišvystame Oskarinės vaidybos, todėl kai kurie pasirodymai gali trikdyti. Pagrindinį vaidmenį filme atlikusi Megan Fox kokia buvo nuobodi ir medinė, tokia ir liko, tačiau jos fiziniai duomenys ir seksualumas, sklindantis iš ekrano pusės, pavergia. Vien scena su mokinės sijonu ir marškiniais sugeba gerai įkaitinti. Nors toks įvaizdis, kurį jį demonstruoja visos juostos metu, labiau primena prostitutės įvaizdį, bet ne reporterės April Onil, kurią mes pažįstame iš vaikystės.

Neblogai pasirodė Tyleris Perry‘is, kurio suvaidintas profesorius Baksteris Stokmanas labai priminė Eddy Murphy sukurtą profesoriaus Klampo įvaizdį. Kartais erzindavo, bet išties fainas veikėjas, kuris atnešė filmui pozityvių akimirkų.

Willas Arnettas (Vernonas) ir Stephenas Amellis (Keisis Džounsas) nuvilia labiausiai. Neįtikinama ir tikrai prastai atrodanti vaidyba, nors patys personažai filmui suteikia daug svarbių akimirkų. Taip pat neblizga ir Laura Linney, suvaidinusi pareigūną Vincentę. Brianas Tee, atlikęs Šrederio vaidmenį, taipogi nesugeba nustebinti ar pakerėti savo pasirodymu.

Verdiktas

„Vėžliukai nindzės: šešėlių įkaitai“ – geresnis, niūresnis bei žymiai smagesnis, daugiau veiksmo ir kietesnių herojų susidūrimų už 2014 m. pasirodžiusį filmą turintis pasakojimas apie keturis brolius Vėžlius iš Niujorko, kuris savo pateikimu labiau priartina žiūrovus prie kultinio praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio animacinio serialo, peržiūros metu suteikdamas nepakartojamą nostalgijos jausmą.

Filmo anonsas: