Apie ką mes čia…
Praėjo nemažai metų nuo to laiko, kai Alisa nugalėjo piktąją Raudonųjų širdžių karalienę ir sugrįžo iš Stebuklų šalies. Ji tapo laivo kapitone, kuriai nebaisūs jokie pavojai. Sugrįžusi iš kelionės po Kiniją mergina gauna žinutę iš Absolemo, kad Stebuklų šalyje ne viskas taip gerai ir kad Skrybėliui reikalinga pagalba. Alisai ir vėl teks stoti į kovą su praeities šešėliais…
Kūrinio vidus
Kino teatruose pasirodžiusi 2010 metais , Timo Burtono režisuota Lewiso Carrollo knygos „Alisa stebuklų šalyje“ ekranizacija padarė išties nemažą stebuklą visame pasaulyje užsidirbdama virš milijardo dolerių. Tai buvo ne tik daugiausiai užsidirbęs Timo Burtono filmas, bet ir antrasis studijos „Disney“ milijardierius. Po tokio galingo pasirodymo buvo tikėtina, jog greitu metu išvysime juostos tęsinį, bet, deja. Studijos „Disney“ artimiausiais metais laukė nemažai problemų ir apie „Alisą“ visi užmiršo iki 2015 metų, kai buvo duota žalia šviesa tęsiniui. Per tiek laiko viskas pasikeitė, 3D technologijos patobulėjo ir jos daugiau nedaro jokio įspūdžio, ypač kai kinuose nugriaudėjo „Gravitacija“ su savo nepriekaištingai išnaudota trimate erdve.
Filme „Alisa veidrodžio karalystėje“ pamatome visa tai, ką galėjome matyti originaliame 2010 metais pasirodžiusiame filme. Tai pasaka, kurioje pagrindą sudaro Stebuklų šalis, kurioje gyvena daug įdomių padarų ir išskirtinių žmonių, o juos visus globoti pradeda iš pirmo žvilgsnio baikšti Alisa. Juostos pradžia nuteikia gana niūriam nuotykiui, o pats pradžios pateikimas iš dalies priminė trečiosios „Karibų piratų“ dalies koncepciją. Tai gerai, nes per penkerius metus galėjome pasiilgti „Disney“ piratų. Gaila, kad kūrėjai nenorėjo tęsti filmo su tokia pradžioje gerai atrodančia atmosfera. Viskas galiausiai pavirsta į pasaką, skirtą jaunikliams, o ne į burtoniško braižo turintį nuotykį po Stebuklų šalį.
Antroji dalis sužavi savo lengvai atrodančiu veiksmu, kuris neprailgsta. Istorija kai kur šlubuoja, bet kai kur leidžia pasinerti į visišką šios pasakos priešistorę ir atskleisti mums svarbias paslaptis, susijusias su pirmosios dalies siužetu. Humoro netrūksta, bet jis nėra toks šviežias ir jaudinančiai šmaikštus, koks buvo pirmoje dalyje. Tą patį galima pasakyti ir apie veikėjų dialogus, kurie ne tik kad neįdomūs, bet kartu ir sunkiai įsimenami. Tikrai, ties veikėjų dialogais galima buvo padirbėti labiau, o ne atkartoti jau matytus vaizdus iš pirmosios dalies. Vienintelis filme dar turintis prasmę yra Laikas bei jo išsakomi žodžiai apie laiko svarbą ir jo švaistymą. Bent jau filosofinio pobūdžio žinutė, kurią neša savyje Laikas, nebuvo užglaistyta po nejuokingais juokeliais, sklindančiais iš filmo personažų lūpų.
Jeigu jau prašnekome apie personažus, tai jų kiekybė numušė jų kokybę. Pernelyg daug herojų, kuriems ne tik pagailėta ekraninio laiko, bet kai jie jau gauna savo tris šlovės minutes, viskas atrodo prastai. Skrybėlius jau ne tas, kokį mes jį prisimename iš 2010 metų filmo. Nykus, neįdomus, prastas. Taip pat ir jo kompanija – zuikiai, Češyro katinas, dvyniai, pelytė. Visi jie kažkokie neišbaigti. Taip pat ir piktadarė Raudonųjų širdžių karalienė ne tokia grėsminga ir pikta. Tiesa, jos istorija šioje juostoje atrodo įdomiausiai. Pati Alisa nebloga, nes ant jos ir laikosi visas veiksmas, kaip ir Laiko pateikimas. Geriausi šios istorijos personažai.
Apibendrinant ir neišpasakojant visų detalių, galima daryti išvadą, kad tai vienkartinis filmas, skirtas visai šeimai, kuriame pasigestame Timo Burtono sielos ir pirmosios dalies atmosferos. Gera pramoga kine, bet ne daugiau.
Techninė juostos pusė
Kaip ir beveik visi paskutiniai „Disney“ filmai, taip ir šis filmas nesiskundžia prašmatniai atrodančia išore. Specialieji efektai sudaro beveik visą filmo aplinką, tačiau problema ta, kad jie nepatobulėjo nuo 2010 metų. Trimatė erdvė šiek tiek gelbėja situaciją, bet kai filmas žiūrimas be 3D, viskas labai krenta į akis. CGI baisus. Gaila, nes iš tokios įspūdingai atrodančios visatos galima buvo padaryti kažką įsimintino, bent jau specialiuosiuose efektuose.
Filmo dekoracijos puikios, ten pasistengta iš peties. Taip pat puikiai atrodo herojų kostiumai. Nenustebsime, jeigu už juos bus nominacija Oskarams. Tačiau grimas… Visų veikėjų grimas geras išskyrus Skrybėliaus. Kai kuriais momentais grimas atrodė baisiai. Žinoma, čia jau paties aktoriaus kaltė, kad per tiek metų jo veidas sustambėjo.
Operatorius pasidarbavo gerai. Puikiai apčiuopti pastatai ir gaudynės, susidūrimai su priešininkais bei skrydžiai. Taip pat gerai atrodo filmo metu rodomas miestų panoramos ir pats herojų pateikimas iš įvairiausių pozicijų.
Garso takelis ir muzika, skambanti visoje juostoje, kokybiška, bet kartu ir nelabai įsimenama. Nėra nė vienos muzikinės kompozicijos filme, kad ji galėtų sugriebti už širdies arba sukurti įtampos jausmą. Standartinis ir šiek tiek magijos savyje turintis garso takelis, primenantis stiprų pirmosios dalies kompozitoriaus Danny‘io Elfmano darbą. Montažas tam tikrais momentais chaotiškas, bet tokiai kvanktelėjusiai istorijai jis tikrai netrukdo. Garsas geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Studija „Disney“ surinko pirmosios dalies aktorių kolektyvą pagardindama jį keliais naujokais, kurie savo ruožtu labiausiai ir nustebino.
Alisos vaidmenį antrą kartą atlikusi aktorė Mia Wasikowska pasirodė visai įtikinamai, kaip ir pirmame filme. Ji tapo antrojo filmo žvaigžde, o ne Johnny‘is Deppas, kuris per visą šios istorijos eigą atrodė kaip lavonas. Ir vaidyba nelabai gera, o ir pats personažas nykiai atrodantis.
Furorą sukuria Laiko atlikėjas Sacha Baronas Cohenas. Daugiasluoksnis aktorius ir talentas, kuris sugeba prie savęs pritraukti visą dėmesį. Nuostabus pasirodymas ir puikiai įgyvendintas personažas. Helena Bonham Carter savo repertuare, bet ir jai trūko tokios charizmos, kurią ji demonstravo pirmajame filme. Anne Hathaway irgi nedemonstravo didelio noro nustebinti žiūrovus.
Visi kiti aktoriai pasirodė neblogai. Filme galima pamatyti Richardą Armitrage‘ą, Andrew Scottą, Geraldine James, Lindsay Duncan, Mattą Lucasą, Edwardą Speelersą ir kt.
Verdiktas
„Alisa veidrodžio karalystėje“ – nenuobodus, savo išore gražiai atrodantis, surinkęs begalę nuostabių aktorių, bet visiškai nereikalingas tęsinys, kuriam trūksta „burtoniškos“ atmosferos ir nuosekliai atrodančios istorijos pateikimo. Dekoracijos, grimas, kostiumai ir specialieji efektai – geriausia, ką šis filmas gali duoti, o tai nėra gerai, atsižvelgiant, kokią įspūdingą medžiagą turėjo studijos „Disney“ kūrėjai.
Filmo anonsas:
