Apie ką mes čia...
Pragulėjęs virš 5000 metų po žeme savo piramidėje, pirmasis žmonijoje mutantas En Sabah Nuras pabunda. Jo tikslas užvaldyti žemę, nugalėti silpnuosius ir valdyti tuos, kurie išliks gyvi. Kad jam pavyktų įgyvendinti savo planus, senovinis blogio įsikūnijimas į pagalbą pasitelkia keturis pagalbininkus – Audrą, Psylocke, Angelą ir Magnetą. Juos sustabdyti ir išgelbėti žmoniją gali tik profesoriaus Čarlzo Ksaviero vadovaujamų mokinių būrys – Iksmenai.
Kūrinio vidus
Komiksų ekranizacijų metai tęsiasi. Turėjome jau ir „Betmeno prieš Supermeną“ susidūrimą, turėjome ir „Kapitoną Ameriką: pilietinį karą“, kuriame žymiausi „Marvel“ superherojai taip pat aiškinosi santykius, tačiau kol kas visgi pačiu išradingiausiu šių metų komiksais paremtu filmu galima įvardyti „Deadpoolą“. Būtent Veido Vilsono personažo nuotykiai ir jų pastatymas buvo patikėtas tai pačiai kino studijai, kuri nuo 2000-ųjų metų kuruoja „Iksmenų“ frančizę. Nors nesinori to sakyti, bet antras blynas gavosi šiek tiek prisvilęs, bet tik todėl, jog norėta parodyti tiek daug, o laikas buvo apribotas.
Nors 2006 metais atrodė, kad „Iksmenų“ frančizė išgyvena sunkius laikus, bet ją beveik pribaigė silpnas „Ernio“ pasirodymas 2009 metais. Ir tik 2011 metais beveik palaidota po velėna filmų serija buvo ištraukta iš šios duobės. Tą padarė Matthew Vaughnas, kuris, deja, atsisakė režisuoti naujosios trilogijos pratęsimą, tačiau kartu padarė neblogą paslaugą visiems „Iksmenų“ filmų serijos gerbėjams. Prie frančizės grįžo pirmųjų dviejų dalių kūrėjas Bryanas Singeris, kuris su „Praėjusios ateities dienomis“ sukūrė tikrą stebuklą. Filmas ne vien tapo geriausiai įvertintas „Iksmenų“ serijoje tiek kritikų, tiek žiūrovų, bet ir sugebėjo užsidirbti solidžius 750 mln. dolerių. Tai buvo ne tik studijos laimėjimas – tai buvo visų gerbėjų ir pačios frančizės laimėjimas. Todėl nenuostabu, jog finalas buvo labai laukiamas.
Siužetinė linija paprasta kaip dvi kapeikos, nes jokių įmantrumų ar subtilumo, kaip tas buvo padaryta prieš dvejus metus, čia nėra. Viskas sukurtas pagal senovini receptą – atsiranda blogis, blogis auga, su juo pradeda kovoti herojai, prasideda mirtinas mūšis dėl Žemės likimo, kažkas nukenčia, o kažkas laimi. Tačiau tokio galingo padaro kaip En Sabah Nuras aka Apokalipsas mūsų pažįstamiems herojams dar neteko regėti. Šioje juostoje būtent ir traukia išlikimo kova dėl geresnės ateities su nenugalimu padaru, o taip pat patys herojai ir jų sugebėjimų demonstracija. Taip, deja, bet šis filmas remiasi tik į herojus, o ne į pačią istoriją.
Jeigu šnekame apie pagrindinį filmo variklį – herojus, tai čia irgi galbūt gali iškilti viena problema. Jų yra ganėtinai per daug. Tokio kiekio superherojų, kokį pristatė Bryanas Singeris šiame filme, nebuvo jokiame kitame serijos filme. Tačiau nuo to jie nukenčia. Ne visi, bet kai kurie tai tikrai. Pradėsiu nuo tų, kuriems nepavyko parodyti nieko doro, o tuo labiau, gauti ekraninio laiko. Džiubili, apie kurią pranešė prieš metus, buvo vienas laukiamiausių šio filmo personažų, bet, deja, jos pasirodymas truko nepilną minutę. Iš kitų herojų, kuriems nepavyko pademonstruoti savo sugebėjimų, galiu įvardyti Aleksą Samersą. Mes jį matėme „Pirmosios klasės“ filme.
Be jų ir pati Psylocke su Audra negalėjo pilnai atsiskleisti. Taip, kovų scenos su šiomis gražuolėmis atrodo epiškai, bet jų kilmė ir pats noras paklusti Apokalipsui nebuvo iki galo paaiškintas. Kurtas Vagneris irgi be kilmės paaiškinimo, bet užtat su įspūdingais šuoliais, kurie paperka. Užtat kiti herojai pasirodo pritrenkiančiai. Kaip visi žinome, kitais metais pasirodys ir finalinis „Ernis“, kuriam studija „20th Century Fox“ suteikė griežtą „R“ reitingą. Ir tai geriausias jų sprendimas. Nes tokio Ernio įvaizdžio, kokį matome šiame filme, mes laukėme ilgai. Penkias minutes trukęs Logano pasirodymas atperka visas šio filmo siužetinės linijos kliurkas, jog pamiršti, kas ten buvo blogai. Tą patį galima pasakyti apie Gyvsidabrio šou grojant dainai „Sweet Dreams“. Dėl šio momento, kuriame jis demonstruoja savo galias, galima įsimylėti šį filmą. Smagiai papasakota Džinės Grėj ir Skoto Samerso susipažinimo istorija, o ir patys veikėjų pateikimai labai priimtini. Magnetas, Ravena, profesorius Ksavieras, Žvėris kaip ir ankstesniuose filmuose – įtikinami. Ir svarbiausia, pagrindinis antagonistas – Apokalipsas. Puikus blogio įsikūnijomo pateikimas, tik, turint tokias galias kaip jis, nei vienas mutantas negalėtų jo nugalėti. Todėl nelygi kova su šiuo siaubūnu atrodo pritrenkiančiai. Ir kas maloniausia, labai gražiai papasakota jo istorija ir paaiškinta kilmė. Ties tuo buvo padirbėta kokybiškai.
Veiksmo netrūksta, jo tikrai per akis, todėl nuobodžiauti kino salėje tikrai nereikės. Dialogų irgi nemažai, tačiau ir jie įdomūs. Yra ir meilės ir net graudinančių akimirkų su Magnetu. Tikrai taip. Širdį gali suvirpinti scena miške, kuri, mano nuomone, viena stipriausių draminių scenų šiame pasakojime. Vienintelis dalykas, kuris gali šiek tiek apkartinti peržiūrą – filme trūksta naujovių. Viską lyg ir matėme, todėl šičia gauname visa tai didesniais kiekiais.
„Iksmenų“ finalą galima apibūdinti kaip didingą pramogą kine, kuri neprailgsta, o ir gauti įspūdžiai bus geri. Bet tai nėra geriausias šios frančizės filmas, kuris įstrigs ilgam kaip „Praėjusios ateities dienos“.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesnėse „Iksmenų“ dalyse, taip ir šitoje nepagailėta CGI efektų. Tik, jeigu „Praėjusios ateities dienose“ jie buvo gana meistriškai paslėpti ir jais nebuvo piktnaudžiaujama, tai šiame filme režisierius ėjo va-bank. Plika akimi matėsi kompiuterinė grafika ir kartais atrodė, jog būtų žiūrimas niekalas pavadinimu „Egipto Dievai“. Tai labai rėžė akis, tačiau kartu daugumoje scenų specialieji efektai atrodė išties didingai ir nepakartojamai. Trimatė erdvė gerai įsipaišo į rodomą veiksmą, todėl kai kuriais momentais galima pašokti. Kai į tave skrenda kažkoks objektas, manau nenuostabu, kad pašoki.
Garso takelis filme – tai dar viena smagi šios juostos einamoji dalis, ypač jeigu kalbame apie epišką apipavidalinimą. Galingos muzikinės kompozicijos, kaip ir geros ir visiems puikiai žinomos dainos sukuria mažytį stebuklą. Filmą žiūrime įtemptai ir maloniai. O už momentą su Gyvsidabriu ir Eurythmics gabalu „Sweet Dreams“ galėčiau išbučiuoti filmo režisierių. Pasikartosiu, tai nerealus filmo momentas, vien dėl kurio galima eiti į filmą antrą kartą.
Garso montažo dalis – stiprioji šio filmo pusė. Stipru, net labai. Vaizdo montažas irgi kokybiškas, siužetinės linijos pasakojimas nešlubuoja, jis vientisas ir maloniai žiūrimas.
Visas veiksmas ir jo pateikimas būtų nieko vertas, jeigu ne geras kameros darbas. Operatorius Newtonas Thomas Sigelis atliko ne Oskarinį, bet išties puikų darbą. Kiekviena veiksmo scena – atskira dovana komiksų gerbėjams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme susirinko tikras svajonių aktorių kolektyvas. Oskaro laureatė Jennifer Lawrence, Jamesas McAvoy‘us ir Michaelas Fassbenderis ir vėl atliko puikiai savo vaidinamų personažų vaidmenis. Na, o Jamesas netgi pasirodė klasikiniame profesoriaus Ksaviero amplua. Smagu buvo pamatyti, kai jis netenka plaukų ir būtent dėl kokios priežasties. Užtat Michaelas geriausiai pademonstravo savo draminius sugebėjimus. Puikus trio. Tiesiog puikus.
Trečiame naujosios „Iksmenų“ trilogijos filme pasirodo ir „Sostų karų“ žvaigždė Sophie Turner, suvaidinusi Džinės Grėj personažą. Prieš du metus kitas „Sostu karų“ aktorius Peteris Dinklage taipogi pasirodė šioje frančizėje. Gal ir trečiame „Ernyje“ bus vietos šio serialo aktoriui? Kas ten žino. Aktorei pavyko perteikti Džinės personažą, tačiau charizma su Famke Janssen jai geriau nesilyginti.
Talentingasis Oscaras Isaacas pritrenkiančiai įkūnijo En Sabah Nurą. Piktas ir kartu toks teisingas blogietis. Evanas Peteras ir jo Gyvsidabris taip pat žavi, netgi labai. Ir desertui, geriausią ir įsimintiniausią šio filmo trijulę uždaro Hughas Jackmanas ir jo sužvėrėjęs Ernis. Plojimai jam, ir su nekantrumu laukiame kitų metų.
Olivia Munn, Rose Byrne, Nicholas Houltas, Tye Sheridanas, Alexandra Shipp, Benas Hardy ir Kodi-Smithas McPhee, Lucas Tillas ir Joshas Helmanas pasirodė irgi neblogai. Taip pat kelioms sekundėms filme galima pamatyti legendinį Staną Lee.
Verdiktas
„Iksmenai: Apokalipsė“ – didingas ir ganėtinai gražus naujosios trilogijos finalas, kuriame be paprasto kaip dvi kapeikos siužeto malonumą gauname iš kietai atrodančių pagrindinių herojų susidūrimų, įdomaus blogiečio ir Ernio pristatymo, o taip pat ir iš sąlyginai išradingai sukaltos techninės filmo pusės, kuri ir žavi labiausiai.
Filmo anonsas:
