„Juoda“ (orig. „Black“) pasakoja šekspyrišką meilės istoriją, vykstančią šiandienos Briuselio gatvėse, kai juodaodė mergina įsimyli marokietį vaikiną – bet abu jie priklauso tarpusavyje kariaujančioms gaujoms.

Nors filmas paremtas knyga („Black / Back“, autorius Dirkas Baracke. Knyga, savo ruožtu, paremta tikrais įvykiais), tai istorija labai stipriai susijusi su realiu gyvenimu Belgijos sostinėje. Vienas multikultūriškiausių pasaulio miestų kenčia nuo skurdo ir iš jo kylančio gaujų smurto, kartais peraugančio į brutaliausias jo formas, kaip grupiniai išprievartavimai. Per dešimtmetį jaunimo gaujų karuose Briuselyje žuvo per 20 žmonių – ir tai tik oficiali statistika.

„Juoda“ komanda norėjo parodyti gaujų pasaulį jo neteisdami, bet ir neteisindami. Visi „Juoda“ aktoriai yra lig tol nevaidinę jauni briuseliečiai, kurių šaknys – Maroke ir kitose Afrikos šalyse. Filmą režisavo iš Maroko kilę režisieriai Adilas El Arbis ir Bilallas Fallahas.

Filmo „Juoda“ anonsas:

Belgijoje filmas sukėlė didelių diskusijų dar prieš jam pasirodant. Kai kurie kino teatrai atsisakė jį rodyti bijodami neramumų. Įtampa peraugo į realybę: per filmo premjerą kilo riaušės tarp žiūrovų ir policijos.

Tačiau viskam nurimus tiek filmo kūrėjų komanda, tiek Belgijos kino pasaulis sveikino „Juoda“. Filmas pripažintas metų atradimu prestižiniame Toronto kino festivalyje, o Martha Canga Antonio tapo netikėčiausia nauja Europos kino žvaižgde: Berlyno kino festivalyje ji gavo „Europos kylančios žvaigždės“ („European Shooting Star“) apdovanojimą, o Talino kino festivalyje ji pripažinta geriausia aktore.

Lietuvoje „Juoda“ jau parodė festivalis „Kino pavasaris“, o nuo šio penktadienio, gegužės 6-osios, filmas atkeliauja į visus šalies kino teatrus kaip repertuarinis filmas.

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko išskirtinis „Juoda“ seansas, kuriame apsilankė patys B. Fallahas ir M. C. Antonio. Prieš seansą DELFI turėjo išskirtinį interviu su jais apie filmą, imigraciją ir gyvenimą Briuselyje po teroristų atakos.

- Kaip sumanėte sukurti „Juoda“?

Bilal: Adilas, kitas filmo režisierius ir aš, abu studijavome kiną Briuselyje. Vieną dieną Adilas pasakė, kad rado knygą apie Briuselio gaujas. Abu esame kilę iš Maroko, žinojome, kad gaujos egzistuoja, netgi žinojome žmonių, kurie joms priklausė. Bet Belgijos žiniasklaidoje šios gaujos nematomos, apie jas nekalbama. Todėl išgirdę, kad kažkas apie jas parašė romaną, iš karto susidomėjome. Perskaitę susižavėjome pagrindiniais veikėjais. Jų meilės istorija gaujų karų fone atrodė labai stipri ir tyra. Supratome, kad norime perkelti ją į kino ekraną.

Martha: Man apie šią knygą papasakojo draugas – sakė, kad ją perskaitė visi, kurie knygų šiaip jau neskaito. Perskaičiau ir man žiauriai patiko. Praėjo du mėnesiai – ir sužinojau, kad pagal šią knygą statomas filmas. Feisbuke pamačiau, kad filmo kūrėjai ieško aktorių ir ne bet kokių, o niekada anksčiau nevaidinusių. Puikiai atitikau šitą kriterijų! Turėjau pabandyti.

- Kodėl filmui rinkotės nepatyrusius aktorius?

Bilal: Norėjome, kad vaidintų juodaodžiai ir marokiečiai, nes filmas yra apie šias gaujas. Tačiau tokios kilmės aktorių Belgijoje nerasi. Kai žiūri belgišką televiziją atrodo, kad šalyje gyvena vien baltieji. Todėl nusprendėme patys ieškoti naujų aktorių tiesiog gatvėje ir internete. Tai visiškai suveikė – atradome būrį talentų.

Martha: Šiuo metu situacija Belgijoje pradeda keistis, ekrane pradeda atsirasti skirtingos kilmės ir odos spalvos aktoriai. Manau, kad be „Juoda“ to nebūtų buvę. Šio filmo komanda pradėjo mažą revoliuciją.

- Kaip filmą priėmė Belgijoje?

Bilal: Dalis kino teatrų atsisakė jį rodyti, nes bijojo, kad kils riaušės tarp jaunų juodaodžių ir marokiečių – taip, kaip ir filme. Kino teatrų atstovai tai sakė dar prieš pamatydami filmą! Dėl to premjeros vakaras buvo įtemptas. Kino teatre susirinko grupė policininkų ir tikrino į seansą ateinančių žmonių tapatybes. Ar kada nors matėte, kad policininkai tikrintų žmones, norinčius pamatyti filmą? Pareigūnai buvo labai agresyvūs, atmosfera įkaito. Po dešimties minučių seansas buvo sustabdytas. Kilo riaušės.

- Dėl ko?

Martha: Kino teatre buvo per daug žmonių. Dalis nusipirko bilietus į kitus filmus, bet įsmuko į mūsų seansą, nes norėjo pamatyti premjerą. Taip pat prasmuko daug paauglių, kuriems filmo nebuvo leista žiūrėti dėl amžiaus cenzo. Belgijoje buvo nuspręsta, kad „Juoda“ gali pamatyti tik vyresni nei 16-os metų žiūrovai – nors mano herojė filme yra 15-metė, o knyga, pagal kurią filmas pastatytas, skirta 14-mečiams ir vyresniems! Susidūrimas tarp policijos ir žiūrovų kilo ne dėl to, kas rodoma filme, o dėl to, kad ne visi žmonės galėjo šį filmą pamatyti, nors norėjo.

- Kaip riaušės atsiliepė filmui?

Bilal: Belgijoje dalis žmonių kalba flamandiškai, dalis – prancūziškai. Prancūzakalbiai filmu lig tol visiškai nesidomėjo. Bet kai po premjeros žurnalistai pradėjo apie jį rašyti, visi sujudo – įsitraukė net politikai. Apie „Juoda“ staiga sužinojo visa Belgija.

- „Juoda“ yra žiaurus filmas: rodote gaujų smurtą, nusikalstamumą, yra net dvi grupinio išprievartavimo scenos. Žmonėms, kurie nusiteikę prieš imigrantus, „Juoda“ gali tapti dar vienu argumentu, kodėl kitataučių Europai nereikia. Kita vertus, filmas yra ir edukacinis – jis parodo, kaip jauni žmonės įtraukiami į gaujų pasaulį ir kaip sunku iš jo išeiti. Kokią žinutę jūs patys norėjote perduoti?

Bilal: Visų pirma norėjome papasakoti intriguojančią istoriją kino ekrane. „Juoda“ savo esme yra meilės drama apie juodaodę merginą, kurį įsimyli marokietį vaikiną iš kitos gaujos. Kuriant filmus mūsų pagrindinis tikslas nėra perduoti socialinę žinutę ar edukuoti žmones – pagrindinis tikslas yra sukurti gerą filmą. Tačiau jeigu pavyksta iššaukti diskusiją – tai yra puiku.

„Juoda“ nėra politiškai korektiškas filmas, bet gyvenimas irgi nėra politiškai korektiškas. Nors filmas paremtas knyga, ši knyga inspiruota tikrų įvykių. Pasaulis, kurį rodome, deja, iš tikro egzistuoja. Sulaukėme kritikos, kad juodaodžių gaują parodėme žiauresnę nei marokiečių. Bet tokia yra realybė: juodaodžių gaujos yra geriau organizuotos, veikia rimčiau ir žiauriau, tuo tarpu marokiečiai užsiima smulkesniais nusikaltimais – mažomis vagystėmis, protestais prieš policiją. Bet jei kurtume filmą apie ISIS, tada jame vaizduotume tik marokiečius, kurie būtų radikalizuoti. Bet tai jau būtų kita istorija.

Martha: Negali įtikti visiems. Mums svarbiausia buvo parodyti tiesą.

- Filmavote Molenbenke ir kituose pavojingiausiuose Briuselio rajonuose. Pavyko išvengti incidentų?

Bilal: Tie rajonai ir nesaugūs, ir saugūs tuo pat metu. Molenbeke gali vaikščioti lyg niekur nieko, nieko nenutiks. Gaujų smurtas dažniausiai egzistuoja tik tarp pačių gaujų narių. Jis neliečia nesusijusių žmonių. Tai kaip mafija.

Tačiau vienas incidentas buvo. Filmavome sceną, kai aktorius grasino nušauti kitą aktorių ir prie mūsų priėjo vaikinas su peiliu. Tiesiai grasino, kad nori mus nužudyti, nes esame jo rajone. Bet tada atėjo kiti rajono žmonės ir viską sutvarkė. Patys gaujų nariai mus apsaugojo, filmuojant filmą apie gaujas. Filmas tarsi tapo realybe.

- Martha, už vaidmenį „Juoda“ Berlyno kino festivalyje buvai apdovanota „European Shooting Star“ prizu, Taline buvai išrinkta geriausia aktore. Ar galėjai to tikėtis ateidama į aktorių atranką?

Martha: Tai, kas įvyko yra neįtikėtina. Sakiau sau, kad būsiu laiminga, jei gausiu nors menkiausią rolę. Pagrindinės rolės tikėjausi mažiausiai. O kas įvyko po to – apie tai ir svajoti negalėjau.

- Ar vaidinsi toliau?

- Tikiuosi. Jau gavau kvietimus į kelis kitus kino projektus, bet kol kas neskubu priimti. Po kelių mėnesių grįšiu į universitetą – studijuoju komunikacijos vadybą. Taip pat dar dainuoju ir rašau dainų tekstus. Esame įkūrę grupę „$oul'art“, rengiame koncertus, dirbame prie albumo, viskas rimta.

- Bilalai, po filmo abu su Adilu pasirašėte sutartį su CAA, didžiausia kino agentūra Holivude. Ar jau dirbate prie naujų projektų?

- Turime sutartį ne tik su CAA, bet ir su „20th Century Fox“. Dirbsime prie filmo „The Big Fix“ apie futbolą ir apie lošimų mafiją, perkančią rungtynes. Abu būsime režisieriai. Ir visa tai – tik dėl „Juoda“. Laimėjome Toronte ir tada kamuolys pradėjo judėti.

- Į Vilnių negalėjote atvykti anksčiau, nes Briuselyje įvyko teroristų ataka, žuvo 32 žmonės. Briuselis laikomas „Europos džihado sostine“. Kaip jūs patys, gyvendami šiame mieste, matote situaciją dėl terorizmo?

Bilal: Vienu metu vyksta ir labai gražūs, ir labai baisūs dalykai. Skirtingos kilmės žmonės Briuselyje vienijasi, palaiko vieni kitus, siekia taikos. Bet čia yra ir terorizmo šalininkų. Prie tokios situacijos eita ilgai. Belgija yra padalinta šalis, žmonės čia labai atskirti vieni nuo kitų. Sukurta labai daug valdžios institucijų, bet jos tarpusavyje dirba prastai. Bėgant metams, sistema gerokai pašvinko. Čia gyvenantys jauni žmonės iš kitų šalių neturi stipraus identiteto – pavyzdžiui, ar jie belgai, ar marokiečiai? Jie nežino su kuria šalimi save sieti.

Radikalai tokius žmones gaudo. Jie naudoja islamą bandydami šiuos žmones patraukti. Jie įtikina, kad egzistuoja aukštesnis tikslas: „Prisijunk prie mūsų – ir pateksi į dangų.“ Bet supraskim: absoliuti dauguma žmonių tokie nėra. Kalbame apie vienišus vilkus.

Martha: Belgijoje problemos nuolat atidedamos į šalį. Jei apie jas nekalbi – jos tarsi neegzistuoja. Prieš 20 metų visi žinojo, kad visuomenėje yra rimtų bėdų, kad daug žmonių gyvena skurde ir neturi darbo sąlygų. Buvo žinoma, kad ilgainiui tai gali peraugti į rimtas problemas. Bet viskas buvo ignoruojama – ir dabar atėjo pasekmės. Tai yra rezultatas žmonių nenoro pažiūrėti į problemas visuomenėje.

- Jums pavyko dalį jų parodyti filme.

Bilal: Manau, kad taip. Pasikartosiu: mūsų pagrindinis tikslas buvo papasakoti gerą istoriją kino ekrane. Tačiau jei žmonės po filmo kalba ir apie socialines problemas, kurias filmas parodo – tai yra labai gerai.

Mane įkvepia tokie režisieriai kaip Spike'as Lee. Jis buvo pirmasis masinio populiarumo sulaukęs juodaodis režisierius, kuris kūrė filmus apie juodaodžių bendruomenę. Daugybė juodaodžių aktorių, pavyzdžiui Denzel'as Washingtonas, iškilo dėka vaidmenų jo filmuose.

Su „Juoda“ mes norėjome pasiekti panašų rezultatą. Norėjome į kiną įtraukti įvairesnius aktorius. Aktorių atranka į mūsų filmą nebuvo vienadienis projektas – atidarėme savo kastingo biurą „Akuna“. Jame ieškome įvairiosios kilmės, įvairiausios odos spalvos aktorių – žinoma, visų pirma kreipdami dėmesį į talentą. Jie jau eina į televizijos laidas, filmus ir keičia įvaizdį, žmonių požiūrį į kitokios kilmės žmones Belgijoje – ir į pačią Belgiją.