Apie ką mes čia…
Talentingas, tačiau savais principais besivadovaujantis jaunasis lakūnas Aleksejus Guščinas netenka dar vieno darbo dėl savo ilgo liežuvio ir nepaklusnumo. Supratęs, jog nieko negali pakeisti, jis priverstas grįžti pas savo tėtį, kuris jam nenoriai ištiesia pagalbos ranką. Vaikinas įsidarbina į vieną avialinijų kompaniją, kur jam tenka pilotuoti keleivinius lėktuvus. Tačiau ramybe jis gali pasidžiaugti labai trumpai…
Kūrinio vidus
Naujausias Nikolajaus Lebedevo filmas „Ekipažas“ – tai to paties pavadinimo 1979 metais pasirodžiusio sovietinio filmo perdirbinys. Iš vienos pusės, idėja kurti puikaus filmo perdirbinį yra kvaila, nes, kaip žinome iš praktikos, rusams su perdirbiniais sekasi labai sunkiai. Prisiminkime visai neseniai pasirodžiusią „Kaukazo belaisvę“, už kurią norėjosi režisieriui ir visai kūrybinei grupei gerai duoti į dantis. Iš kitos pusės, „Ekipažo“ istorija yra tokia daugiasluoksnė, jog ją pamatyti šių dienų pažengusio kino perspektyvoje būtų labai įdomu. Tačiau, kad ir pati istorija išliktų gerai pateikta, ir scenarijus būtų panaudotas atitinkamai gerai, reikėjo rasti puikų kino pasakotoją, kuriuo ir yra N. Lebedevas. Jis sukūrė ne tik puikų ir tikslų perdirbinį – jis sukūrė dar vieną filmą, kuris po daugelio metų taps naujojo rusų kino klasika.
Filmas susideda iš daugelio įdomių istorijų, kurias jungia bendras pasakojimas ir jo didinga, graudinanti ir pamokanti kulminacija. Tai nėra almanacho stiliaus juosta – tai tiesiog filmas su gerai parašytu scenarijumi, kuriame kiekvienas atskiras pasakojimas ir herojų pateikimas sukelia daug emocijų, lyg žiūrėtume atskirus filmus apie šioje juostoje pateiktų herojų santykius ir jų svarbą vienas kitam. Viskas kaip ir originalioje juostoje tik su šiek tiek suholivudinta atmosfera, kuri buvo pateikta sąmojingai, kad žiūrovui filmas visų pirma primintų gerai pastatytą pramogą.
Jeigu jau pradėjau šnekėti apie veikėjus ir jų istorijas, tai šiek tiek plačiau ir papasakosiu, bet kartu neišduodamas svarbių momentų. Pagrindinė ir labiausiai įtraukianti istorija – tai filmo pagrindinio veikėjo Aleksejaus Guščino, kuris su savo perfekcionizmu sugeba gerai įgristi, tačiau kartu ir leidžia tikėti, jog kažkur pasaulyje irgi yra tokių atsidavusių savo veiklai geraširdžių žmonių, žinančių, kas tai yra garbės kodeksas. Į jo istoriją įsipina dar ir Aleksandros personažas, kuris tampa jo meilės objektu visą filmo rodymo laiką. Tik, ačiū režisieriui, kad jis nebandė pastatyti antrojo „Titaniko“, nes tai jau būtų per įžūlu. Jų santykiai ir meilės žaidimai buvo nustumti į antrąją vietą, kas leido filmui įgauti labiau vyrišką kontrastą, tačiau karts nuo karto siužetinės linijos metu buvo juntamas lengvas svyravimas, patenkinantis moteriškąją auditorijos pusę. Taip pat gana neblogai buvo pateiktas tėvo ir sūnaus bendravimas ir jų santykių metamorfozė. Kita „Ekipažo“ istorijos pusė priklauso patyrusiam ir ganėtinai griežtam pilotui Leonidui Zinčenkui. Jis taip pat nelabai gerai sutardavo su savo atžala, todėl ir jų santykių peripetijos žavi. Filme atsirado vietos ir kelioms antraplanėms minimalioms istorijoms, kurios taip pat tam tikrais momentais sugebėdavo įnešti reikalingos pusiausvyros siužetinės linijos eigos metu.
Be istorijų ir veikėjų, kurie buvo puikiausiai atskleisti visos juostos rodymo metu, mes gauname ir rimtai atrodantį trilerį su dramatišku prieskoniu. Jeigu pirma filmo pusė priminė lengvai atrodančią dramą su šiek tiek meilės seilių ir pilotų kasdienybės pristatymo, tai jau antroji filmo pusė tampa karštu ir įtemptai žiūrimu veiksmo šedevru. Taip, nepabijosiu šio žodžio, bet finalinės scenos išties įspūdingos ir nepriekaištingos. Ir aš vertinu pagal dabartinį rusų kiną, kuris išeina ganėtinai dažnai, tačiau jo kokybė lygi devintojo dešimtmečio amerikiečių filmams. Užtat „Ekipažas“ demonstruoja modernaus rusų kino progresą, ir tai yra tiesiog puiku. Peržiūros metu, kai jau prasidės evakuacijos ir pats smagiausias visos juostos momentas, bus sunku sulaikyti ašaras. Nesigėdiju, paleidau keletą ašarų, nes kaip nesusigraudinsi, kai berniukas ieško savo mamos, kai žmonės meldžiasi, kad tik jų gyvybės būtų išgelbėtos, ir kai keleiviai žūsta baisiausia mirtimi. Daugiau neatskleisiu, bet tokį reginį vertą pamatyti tik kine. Iki pat galo bus sunku atplėšti akis nuo ekrano.
Apibendrinant tai, ką pamačiau, galiu pasakyti, jog tai ne tik geriausias kada nors matytas rusų kino perdirbinys, bet kartu tai geriausias naujosios rusų kino pramonės pramoginis filmas, kurio genialumas žinoma neprilygsta „Leviatanui“, tačiau visais kitais aspektais šis 650 mln. rublių kainavęs projektas lenkia net ir tokius ambicingus ir brangiai kainuojančius filmus kaip „Stalingradas“, „Baubas 3D“ ir „Mafija“. Ir nuo šiol Nikolajus Lebedevas tampa vienu iš mano mėgstamiausių šiuolaikinio rusų kino režisierių, kuriam vieta šalia tokių meistrų kaip Piotras Buslovas ir Jurijus Bykovas. Kita vertus, tai kartu ir vienas įspūdingiausių lėktuvų tematikos filmų, kuris apskritai pasirodė kine. Jis laiko įtampoje taip gerai kaip ir geriausi temos darbai – „Prezidento lėktuvas“, „Skrydžio planas“, „Raudonoji akis“.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai – tai dar vienas pliusas rusų kino pramonėje. Jeigu „Stalingrado“ efektai atrodė išties įspūdingai ir atimdavo žadą, tai „Ekipažo“ techninės pusės ypatumai dar labiau atims žadą. Specialieji efektai geri. Kokybiškai atrodo tiek sprogimai, tiek pats nupieštas fonas, kuriame pilotams teko gelbėti žmonių gyvybes. Trimatė filmo erdvė įspūdinga, nors tai tik 2D formato konvertacija į 3D. Ir žinoma pati filmo spalvų paletė. Ji tamsi, niūri ir nežadanti nieko gero, todėl tai dar labiau suteikia filmui reikiamo rimtumo, ypač pačiame juostos pasakojimo finale.
Stipriai atrodo ir kameros darbas, kuris visos juostos metu suteikdavo tikroviškumo jausmą. Efektingas sprogimų epicentrų priartinimas, geri veiksmo scenų rakursai ir užburiantys degančios salos kraštovaizdžiai suteikia neužmirštamą pasibuvimą kine. Taip pat pliusais tampa garso montažas, kuris sukelia daug emocijų filmo gale, o taip pat ir filmo montažas, kurio dėka gauname sklandžiai vystomą ir labai tvarkingai atrodančią istoriją.
Iš minusų galėčiau paminėti muziką, kuri ganėtinai silpnai įsipaišė į rodomas scenas. Jeigu pradžioje viskas atrodo gerai, nes ir scenos ganėtinai ramios, jos nereikalavo kokių nors stipresnių skambesių, tai atėjus svarbiausioms filmo akimirkoms muzika išliko tokia pat tyli. Situaciją išgelbėja įtampoje laikantis siužetas ir įtraukianti istorija, nes be šių svarbių komponentų su tokiu silpnu garso takeliu būtų sunku sėdėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Režisierius Nikolajus Lebedevas neprašauna jau antrą sykį bendradarbiaudamas su Danilu Kozlovskiu ir Vladimiras Maškovu . Filmo „Legenda nr. 17“ tandemas ir vėl kartu, o tai dar labiau džiugina. Ypač, kai tai išties aukštos klasės aktoriai.
Danilos Kozlovskio personažas atliktas gerai, nors kai kuriais momentais jis sugebėdavo užknisti dėl savo perfekcionizmo, tačiau kaip jo negalima mylėti. Visgi jis filmo gale atliko „Neįmanomos misijos“ vardo vertą triuką. Kalbant apie misijas, tai visgi antraplanio vaidmens atlikėjas Vladimiras Maškovas yra tikroji filmo žvaigždė, kuris savo tvirtu charakteriu, užtikrintu balsu ir vyriškumu leidžia jį gerbti ir jausti didžiulį pasitenkinimą, kai jis pasirodo kino ekrane. Talentingas ir visapusiškai geras aktorius.
Pasidžiaukime ir už mūsų tėvynainę Agnę Grudytę, kuriai atiteko Aleksandros vaidmuo. Tiesa, mes negirdime jos balso, nes jos personažas buvo dubliuotas. Čia taip pat padarė kaip ir su „Likimo ironija“, kai filmo metu matome aktorę Barbarą Brylską, kuriai savo balsą paskolino kita profesionali dubliuotoja. Agnė pasirodė neblogai, tačiau, deja, bet jai nepavyko atsiskleisti kaip mylinčiai moteriai, kuriai gražius jausmus jautė pagrindinio vaidmens atlikėjas. Būtent Danilos akyse buvo matyti, kad jo personažas įsimylėjęs Aleksandrą.
Filme taip pat vaidino Sergejus Kempo, Katerina Špica, Sergejus Šakurovas, Sergejus Gazarovas, Jelena Jakovleva ir Sergejus Romanovičius, kurie savo vaidmenis atliko be priekaištų.
Verdiktas
„Ekipažas“ – geriausias kol kas sukurtas rusų pramoginis kinas, kurio kokybė lenkia visus panašaus pobūdžio filmus, sukurtus Rusijoje per pastarąjį dešimtmetį. Filmas žavi savo paprastumu, bet kartu ir kokybiškai atrodančiu turiniu – scenarijumi, siužetinės linijos pateikimu, specialiaisiais efektais ir stipria aktorių komanda. Be jokių abejonių, šis filmas ateityje taps šiuolaikinio rusų kino klasika ir pavyzdžiu, kai reikia kurti legendinių filmų perdirbinius.
Filmo anonsas:
