„Tas pasaulis [...] labai stipriai mus paveikė – nustebino, tiesiog pribloškė. Iki šiol negalime atsikratyti paranojiško jausmo, kad mus seka, kad nieko negalima filmuoti, o jei filmuoji, tai gali uždrausti, kažkas gali ateiti, sugadinti ar atimti medžiagą“, – prisimena kino kūrėja.
– Aleksandra, ar seniai dirbate su režisieriumi Vitalijumi Manskiu? Papasakokite šiek tiek apie save.
– 2011 m. baigiau Rusijos valstybinio kinematografijos instituto Operatorių fakultetą, profesoriaus Vladimiro Jusovo dirbtuves. Ir 2011 m. pabaigoje pirmą kartą paskambino Vitalijus ir pasiūlė dirbti filme „Vamzdis“, paskui filmavome jo filmo „Knyga“ antrą dalį ir „Čia visad šviečia saulė“. 2014 m. balandį baigėme filmuoti „Čia visad šviečia saulė“, o gegužę jau išvykome filmuoti naujo filmo, kuris turėtų būti baigtas dar šį mėnesį. Tai filmas apie jo gimines Ukrainoje. Nors aš baigiau vaidybinio kino operatorių dirbtuves, pastaruoju metu filmuoju tik dokumentinį kiną. Žinoma, darbas su Vitalijumi yra pagrindinis.
– Kaip Jus paveikė ar pakeitė Korėjos projektas?
– Šis darbas padarė didelę įtaką ir Vitalijui, ir man. Tas pasaulis, apie kurį mes, aišku, žinojome, susidūrus su juo asmeniškai, labai stipriai mus paveikė – nustebino, tiesiog pribloškė. Iki šiol negalime atsikratyti paranojiško jausmo, kad mus seka, kad nieko negalima filmuoti, o jei filmuoji, tai gali uždrausti, kažkas gali ateiti, sugadinti ar atimti medžiagą... Tai, kas vyko keturias savaites, dar niekur nedingo, nors jau antri metai, kai grįžome iš Korėjos.
– Pakliūti į Šiaurės Korėją ir ten filmuoti buvo režisieriaus sumanymas. Skaičiau interviu, kuriame jis sako, kad šis filmas ne tik ir ne tiek apie Šiaurės Korėją. Manau, žmonės filmą žiūri skirtingai – vienaip tie, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, ir kitaip tie, kas užaugo jau laisvoje šalyje. Jaunimui daug kas sukelia juoką, bet tiems, kas gyveno tokioje sistemoje, visai nejuokinga. Kuo skiriasi gyvenimas Šiaurės Korėjoje nuo gyvenimo, kurį mes gyvenome Sovietų Sąjungoje? Mes prisimename ir susitikimus su karo veteranais, kaip jie rišdavo pionieriams kaklaraiščius, ir tai, kaip planai būdavo vykdomi 150 proc.
– Po filmo seansų pasilieka daug vyresnės kartos žmonių ir visi manęs klausinėja rusiškai. Labai daug žmonių, kuriuos sutikau filmo peržiūrose ir Prahoje, ir čia, yra gyvenę Sovietų Sąjungoje ir skausmingai prisimena tuos laikus. O Kaune jaunas žmogus paklausė: „Kodėl jūs sukūrėte šitą filmą? Norėjote pasijuokti iš tų žmonių? Kodėl jūs tai padarėte?“ Vitalijus jau labai seniai buvo sumanęs šį filmą, dar tuomet, kai permainos Rusijoje jau buvo prasidėjusios, o procesai dar nebuvo tokie kritiniai ir nevyko taip greitai, kaip pradėjo vykti po Maidano, po rimtų pasikeitimų Ukrainoje.
Nuo 2014 m. pradžios mūsų šalyje prasidėjo tiesiog katastrofiškos permainos. Mes, žinoma, nebuvome tam pasirengę. Ir tos kritinės permainos sutapo su mūsų filmavimais Šiaurės Korėjoje. Kadangi ten absoliutus informacinis vakumas, t. y. tu negali taip paprastai imti ir paskambinti namo, nėra paprasta prieiti prie interneto, naujienų iš pasaulio negirdėdavome ir nematydavome, mums jas perpasakodavo, tad mes išvažiavome tarsi iš vienos šalies, iš vienos Rusijos, dvi savaites gyvenome absoliučiame vakume, Šiaurės Korėjos pasaulyje, o paskui grįžome jau į kitą šalį, į kitą Rusiją. Man, žmogui, gimusiam 1986-aisiais, jau pertvarkos metais, kaip aš maniau, laisvoje šalyje, nuo vaikystės atrodė, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo, kad apie visus Stalino represijų baisumus jau viskas papasakota, kad mes jau laisvi ir kad pagaliau prasidės naujas geresnis gyvenimas... O štai šiandien, pasirodo, viskas yra visiškai ne taip.
Mane stulbina Vitalijaus nuojauta. Jis sumanė filmą seniai, bet filmas tampa aktualus šiandien, ypač Rusijai, nes visi Vitalijaus filmai, man atrodo, yra apie Rusiją – visų pirma tiria jos problemas ir bando atsakyti į klausimą, kaip išeiti iš tos situacijos, kurioje šalis atsidūrė. Todėl mums buvo nepaprastai svarbu pamatyti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje, kurioje, kaip mums atrodė, yra tarsi užkonservuota 4-ojo dešimtmečio, Stalino periodo, Sovietų Sąjunga. Mano, jauno žmogaus, jau beveik nemačiusio Sovietų Sąjungos, požiūriu, visa tai buvo labai baisu. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje apie Vitalijų sakydavo, kad jis Amerikos šnipas, kuris už Amerikos pinigus kuria filmą, juodinantį Šiaurės Korėją. O kai mes grįžome į Rusiją, taip pat prasidėjo ta liaudies priešų politika, tik dabar jie vadinami ne liaudies priešais, o tautos išdavikais, kurie kuria juodinančius filmus, nors Rusijoje viskas gerai.
– Rusijos kultūros ministerija įsakė išbraukti jos ženklą iš filmo titrų?
– Tai paini istorija. Pirmą kartą filmas buvo parodytas Čekijoje Jihlavos festivalyje, o po to, kai filmas turėjo būti rodomas Taline, prasidėjo labai keista istorija. Prezidento patarėjas kultūrai, buvęs kultūros ministras, paskambino festivalio direkcijai ir paprašė nerodyti filmo. Taip pat jis, net nematęs filmo, laikraštyje „Rosijskaja gazeta“, oficialiame Rusijos vyriausybės organe, parašė straipsnį, kad tai, ką padarė Vitalijus, yra labai negražu, nes kenkia visiems filmo dalyviams korėjiečiams, ir kad filmo rodyti negalima. Nors mes gyvename Rusijoje ir suprantame, kas vyksta, mums tai buvo šokas. Reikia pasakyti, kad tai buvo specialus Kultūros ministerijos projektas, mes buvome gavę didesnį finansavimą. Filmas labai sėkmingai rodomas festivaliuose ir kino teatruose, šiuo metu yra tarsi vizitinė Rusijos dokumentinio kino kortelė. Bet Kultūros ministerija liepė išimti savo ženklą iš filmo titrų.
– Nenorima gadinti santykių su Šiaurės Korėja?
– Žinoma, yra tam tikrų diplomatinių sumetimų. Štai neseniai mūsų šalis ir Šiaurės Korėja pasirašė susitarimą dėl bėglių (nusikaltėlių) išdavimo (o kiekvienas iš Šiaurės Korėjos pabėgęs žmogus jiems yra nusikaltėlis): viena vertus, tai galima laikyti diplomatija, kita vertus, kiekvienas įstatymas anksčiau ar vėliau pradeda veikti, tad man tai buvo dar vienas Rusijos žingsnis atgal, grįžimas į sovietinę sistemą. Aš įsitikinusi, kad bet koks Šiaurės Korėjos režimo palaikymas – nusikaltimas. O tai, kad tas režimas gali egzistuoti dėl atominio ginklo, kalta Sovietų Sąjunga ir Rusija. Mūsų šalis, Rusija, kalta dėl to, kas ten vyksta, tai padaryta mūsų rankomis. Man atrodo, kad Šiaurės Korėjoje, sovietinės sanklodos kvintesencijoje, dabar galime stebėti tas problemas, kurios neišspręstos Rusijoje ir neleidžia jai vystytis kaip laisvai demokratinei šaliai.
– Kaip Jūs dirbote, kaip nufilmavote tuos kadrus, kuriuos matome filme, kaip jų nesugebėjo sukontroliuoti Jūsų palydovai ir stebėtojai? Ar tikėjotės tokios kontrolės, su kuria susidūrėte?
– Mes nesitikėjome tokios kontrolės. Skirtingai nei visa grupė, Vitalijus jau buvo buvęs Šiaurės Korėjoje, kai rinko heroję, jos šeimą. Jis buvo su kamera, jautėsi gana laisvai, kažką filmavo. Niekas iš to nepateko į filmą, tai buvo tik bandymai. Apskritai mes su Vitalijumi buvome nusiteikę gana optimistiškai, bet, kai atvykome, supratome, kad kontrolė ne tik slegia, ji paprasčiausiai užkerta kelią, t. y. mums tiesiog neleido nieko filmuoti. Tarkim, klasėje vyksta pasirengimas (o dokumentininkai juk nuolatos filmuoja, jie stebi realybę), bet ten filmuoti negalima. Negalima filmuoti, kaip ruošiamasi priimti į pionierius. Kadangi pats stojimo procesas yra trumputis, reikia daugiau medžiagos, reikia nufilmuoti pasirengimą. Kadrai filme – tai trupinėliai, kuriuos suspėjome nufilmuoti prieš tai, kai mums apskritai uždraudė filmuoti.
Arba, pavyzdžiui, klasėje prieš pamoką mes irgi norėjome kažką pafilmuoti, parodyti vaikus, kažkokius gyvus momentus, bet mums taip pat uždraudė tai daryti. Aš supykau, išėjau į koridorių ir pasakiau, kad tuomet nufilmuosiu laiptinę su langu. Pamaniau – kažkas iš mokinių lips laiptais, bus kažkoks kadras, bet prieš mane atsistojo mūsų grupės viršininkas ir pasakė: „To filmuoti negalima. Matai, ten lange...“ Ir aš žiūriu – lange, tolumoje už medžių, – betoninė plyta. Ant tos betoninės plytos, kadangi tai jos išvirkščioji pusė, nieko nėra, paprasčiausia betoninė plyta vos matyti iš už medžių. Klausiu: „Kodėl gi negalima filmuoti, juk langas užima menką kadro dalį?“ „Kitoje tos plytos pusėje – didžiųjų vadų mozaika.“ Sakau: „Na ir kas, juk jos nesimato?“ (Mus buvo instruktavę, kad, jei filmuojame vado portretą, tai būtinai visą, apkarpyti negalima, vado statulos irgi negalima filmuoti dalimis.) O jis sako: „Bet žmonės žino, kokia čia betoninė plyta, jie supras, kad iš kitos pusės – vadai, tai nepagarba vadams.“ Ir kaip pasipriešinti tokiems kliedesiams? Pirmiausia tai labai sunku morališkai.
Pirmomis dienomis mes su Vitalijumi buvome tiesiog sutrikę, nesupratome, kaip filmuoti. Pirminė Vitalijaus idėja buvo filmuoti mergaitę, jos gyvenimą, daugiau įprastos kasdienybės, kaip mergaitė įtraukiama į sistemą, – žodžiu, dirbti stebėjimo metodu. Beje, Vitalijus neketino filmuoti mūsų grupės, apie tai, kaip mes patekome į Korėją (taip, kaip daro daugelis kinematografininkų, apie Europos pasaulio susidūrimą su Šiaurės Korėja). Mes ilgai nesupratome, ką daryti, bet paskui viskas susiklostė tarsi savaime, nes mūsų kamera leidžia filmuoti daug – 184 minutes be perkrovimo. Su antruoju operatoriumi Miša Gorobčiuku nuėmėme nuo kameros monitorius, visą įrangą, rodančią, kad kamera įjungiama (kartais net patys nežinojome, filmuoja ji ar ne). Kamera, kurią naudojome, turi labai daug įrašo mygtukų, jie yra tokiose vietose, kad galima, tarkim, pataisant objektyvą nepastebimai įjungti kamerą. Tokiu būdu mes galėjome labai iš anksto įjungti kamerą ir jos nebeišjungti. Nusprendėme parodyti, kad dokumentinis kinas Šiaurės Korėjoje filmuojamas su dubliais. Pats dokumentinio kino gamybos procesas, kurį mes stebėjome, tarsi tapo pagrindiniu visos valstybės sistemos įvaizdžiu.
– Jiems tiesiog pritrūko techninių žinių, kad jie nepatikrino kameros, vaizdo kasečių? Ar neprašė parodyti visko, ką nufilmavote?
– Be abejo, jie prašė parodyti medžiagą, ir mes ją pateikdavome, tik, žinoma, ne visą. Mano kolegos tikrino, kaip veikia kiekvienas kameros mygtukas, bet prie savosios aš nieko neleidau. Reikalas ne tas, kad trūko techninių žinių. Egzistavo tam tikras status quo – jie negalėjo bet kada prieiti ir išjungti kameros ar, tarkim, fiziškai mane sulaikyti. Žmogus galėjo prieiti ir pasakyti, galėjo atsistoti prieš kamerą, bet negalėjo uždėti dangtelio ant objektyvo, kad nieko nebūtų matyti, negalėjo prieiti ir peržiūrėti kameroje nufilmuotą medžiagą. Net matydamas, kad kažko trūksta toje medžiagoje, kurią mes pateikiame, nieko negalėjo padaryti. Mes, pavyzdžiui, bijojome, kad iš mūsų neatimtų kietųjų diskų, todėl jų niekuomet nepalikdavome viešbutyje, visuomet nešiojomės su savimi. Ačiū Dievui, jų neatėmė. Galbūt jie, kaip dokumentininkai, manė, kad tas nufilmuotas uodegas mes nukirpsime montuodami.
Labai keisti buvo santykiai, kas galima ir kas ne. Tarkim, mūsų kamera buvo labai didelė. Galėjome ją pastatyti matomoje vietoje ir nepastebimai įjungti. Bet mes puikiai supratome, kad negalime naudotis paslėpta kamera, t. y. netgi tai, kas draudžiama, atvirai mes galime filmuoti, bet slapčia – ne. Tas žaidimas tarsi sūpuoklėse (tarp to, kas galima, ir to, kas negalima) yra labai sunkus, sekinantis. Buvo tikrai labai sunku viską išgyventi. Dokumentika visada sunku: kartais nemiegi ištisas paras, dirbi stingdančiame šaltyje ar nepakeliamame karštyje arba filmuoji sudėtingomis gamybos sąlygomis, tarkim, kur lydomas metalas, kur sunku ir pavojinga. Visa tai tarsi profesijos dalis. Bet čia sunku buvo todėl, kad mus nuolatos lydėjo žmonės, žinojome, kad kambaryje mūsų klausomasi, negalėjome grupėje aptarti mus jaudinančių klausimų, negalėjome po darbo atsipūsti. Turėjome jaustis tarsi šnipai, nors tai ne mūsų profesija. Turėjome susidvejinti kaip kokie dvigubi agentai.
– Patys – kaip kokio fantasmagorinio filmo dalyviai?
– Ne, aš, tarkim, prisiminiau „Septyniolika pavasario akimirkų“, „Agentą 007“, kitus filmus apie šnipus ir supratau, kaip toli jie visi nuo realybės. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, mes turėjome raštelius su aplankų pavadinimais, nes dokumentikoje visa medžiaga kopijuojama iš vieno disko į kitą, jei vienas, tarkim, būtų sugadintas. Su draugu kopijuodavome abu ir, kadangi negalėdavome garsiai ištarti aplankų pavadinimų, rašydavome. Turėjome tokį dokumentą, kur viskas buvo surašyta pagal datas. Tą popierėlį visada nešiodavausi su savimi, kad niekas negalėtų jo perskaityti, ir, kai jis buvo visas prirašytas, nežinojau, ką su juo daryti. Tuomet prisiminiau, kaip pasielgė Štirlicas, ir naktį tualete sudeginau tą popierėlį peleninėje. Beje, normaliomis sąlygomis diskai būtų vadinęsi, tarkim, „Korėja 1“ ir „Korėja 2, kopija“, o čia mes sugalvojome tokius pavadinimus, kad iš jų nebūtų įmanoma suprasti, kas tai apskritai yra. Nežinau, ar tai būtų mus išgelbėję, bet ta paranoja mus taip paveikė, kad ėmėme elgtis keistai.
– Realaus gyvenimo filmuoti Jums beveik neteko, o ar teko nors kiek jo pamatyti? Žiūrint filmą, susidaro įspūdis, kad ir suaugusieji, ir vaikai šypsosi tik tada, kai jiems liepia šypsotis. Ar matėte natūraliai besišypsančių žmonių?
– Visada, kai nuvažiuoji filmuoti, pajunti kažkokią nuotaiką, atmosferą. Kai ten nuvažiavome, pajutome kaustantį siaubą, kažkokį nuolatos tave supantį košmarą. Turiu pasakyti, kad tu tai jauti ir matai aplink save 360 laipsnių kampu, pastebi įvairias detales, bet perkelti visa tai į ekraną taip, kad ir žiūrovas pamatytų ir pajustų, yra labai sunku. Mums tai buvo svarbiausias uždavinys. Mes nuolat sukome galvas, kokiomis priemonėmis tai pasiekti... Stengėmės pabėgti iš viešbučio ir nufilmuoti nors kiek realaus gyvenimo. Neleidome sau filmuoti visko. Ten buvo labai baisių dalykų: visiškai skurdūs namai, skarmaluoti žmonės labai senomis sunešiotomis karinėmis uniformomis. Nerizikavome to filmuoti, nes bijojome, kad mums viską uždraus ir apskritai išvarys.
Žinoma, matėme žaidžiančių vaikų – jie žaisdami šypsojosi. Bet labai sunku suprasti, nes viešose vietose, kur mums leido filmuoti, taip pat buvo tam tikros vaidybos. Pavyzdžiui, su kolega operatoriumi pastebėjome, kad, kai filmavome laikraščių stendus, skirtingose metro stotyse prie jų prieidavo tie patys žmonės, o fone praeidavo tas pats berniukas. Tad labai sunku atskirti, kas tikra, kas ne. Bet man atrodo, kad azijiečiai nėra, mūsų akimis, tokie emocingi. Tiesa, žaidžiančių vaikų taip pat matėme metro stotyje, bet aš nežinau, ar jie žaidė iš tikrųjų, ar todėl, kad jiems buvo liepta žaisti.
Labai jutome nuo žmonių sklindantį nuovargį. Didelis nuovargis sklido nuo moterų, dirbančių siuvimo ceche, nuo koncertuojančių pionierių, nuo žmonių pieno fabrike, pagaliau nuo mūsų filmo herojų. Ir dar, mūsų dėmesį patraukė tokios agitacinės mašinos – maži autobusiukai su garsiakalbiais ant stogų. Jie važinėja po miestą ir transliuoja, matyt, propagandinį tekstą ir muziką, susijusią su vadais. Pirmą kartą mašinos pasirodo labai anksti ryte, apie šeštą valandą, o antrą kartą – po 12 valandos naktį ir taip pat labai garsiai transliuoja. Įdomu, kiek žmonės gali ramiai pamiegoti? Kiek trunka darbo diena ir kiek laiko jie miega? Nes mašinos akivaizdžiai žadina.
– Miestas filme atrodo labai tuščias, visai nedaug mašinų. Taip ir yra?
– Taip. Ten yra kažkokia gigantomanija. Labai dideli prospektai, milžiniškos gatvės, labai plačios erdvės tarp namų. Ir tų parodomųjų pastatų, mokyklų, viešbučių, į kuriuos mus vežė, – visų labai aukštos lubos, platūs koridoriai, pionierių rūmai – tikri rūmai su milžiniškomis erdvėmis. Tai labai keista, nes žmonės juk nedidukai. Žiemą jie tų pastatų nepajėgia apšildyti, ten labai, tiesiog katastrofiškai šalta. Tos erdvės nebūtinos, jos tiesiog nereikalingos, bet jos skirtos tam, kad sumenkintų žmogų. Jų supratimu, tai idealus, prabangus pasaulis, parodantis šalies galybę, jos turtus. Žinoma, jie jaučiasi pasimetę tose erdvėse.
Mokykloje, kur filmavome, buvo labai mažai žmonių, gal jie neišeidavo iš klasių, nes buvo šalta... Ir gamyklų erdvės didžiulės, o žmonės tarsi pasimetę. Jie atrodo pasimetę ir mieste. Reikia pasakyti, kad turistai gali lankytis Pchenjane, bet negali išvažiuoti iš miesto be leidimo. Turistas negali naudotis visuomeniniu transportu, negali užsisakyti taksi. Mus pasitiko lydinčių asmenų grupė su mašina, ta mašina buvo mūsų visą laiką, o su ta grupe mes turėjome būti visą laiką. Pchenjanas – parodomasis miestas, sunku pasakyti, ar jie tos miestų statybos sistemos laikosi kitose vietovėse. Jausmas toks, tarsi būtum fantasmagoriniame milžiniškame mieste, kuris pastatytas pagal fašistinės Vokietijos ar Sovietų Sąjungos architektų neįgyvendintų miestų projektus, matytus eskizuose. Iš praktiškosios, gyvenimiškos žmogaus patirties to neįmanoma nei suvokti, nei aprašyti.
– Pagrindinė herojė aštuonmetė Zin Mi labai stengiasi viską daryti taip, kaip jai liepia, bet filmo pabaigoje ji pravirksta. Turbūt žiūrovai Jūsų dažnai klausia kodėl?
– Tą kadrą nufilmavome labai neįprastu momentu. Netikėtai atsidūrėme su mergaite vieni kambaryje. Vitalijus uždarė duris. Kartu buvo ir mūsų vertėja, mergina iš Maskvos. Atrodo normalu, kad štai turi dokumentinį herojų ir kažkuriuo momentu su juo pasišneki. Vitalijus jos paprasčiausiai paklausė apie svajones, ką ji norėtų nuveikti... Ir staiga ji pravirko. Niekas jos nevirkdė, mums tai buvo visiškai netikėta. Manau, taip atsitiko todėl, kad ji staiga atsidūrė laisvės zonoje, kur jos niekas nestebi, zonoje, kurioje ji atsakinėja į klausimą, kurio nebuvo jai parašytame scenarijuje, kuriam jos neruošė. Tai buvo visiškai jai neįprasta situacija – jos klausė kaip žmogaus, o ne kaip kažkokios sistemos atstovo. Už jos nieko nebuvo.
Manau, ji pati nesuvokia, kodėl verkia, bet filme aišku, kad žmogus verkia dėl laisvės, staiga suvokęs, kas tai yra. Juk tuo momentu ji buvo atsidūrusi laisvės zonoje, labai trumpai, per visą filmavimo mėnesį tai truko gal dešimt minučių. Taip galiu paaiškinti, tai aišku ir filme. Mes mergaitę filmavome brendimo laikotarpiu, įtraukimo į sistemą momentu. Ji, žinoma, dar vaikas, bet, kaip žmogus, ji jungiama į sistemą ir tai reikia suprasti... Tarkim, mes filmavome bute, ir Vitalijus davė užduotį operatoriui išeiti į laiptų aikštelę ir pafilmuoti žmones prie liftų. Zin Mi pamatė ir čia pat nuėjo apie tai pranešti grupės vadovui. Tiesiog paskundė. Žinoma, niekas jos nekaltina, bet tai daug ką pasako.
– O su suaugusiaisiais neteko pabendrauti?
– Mums nepavyko nufilmuoti žmonių realiomis jų gyvenimo sąlygomis. Kai atvažiavome, pasikeitė mamos ir tėčio profesijos, tėtis iš žurnalisto tapo siuvimo fabriko inžinieriumi, o mama iš valgyklos darbuotojos – sojų pieno fabriko darbininke. Filme matyti, kad ji ten jaučiasi svetima, nežino, kaip elgtis ir ką daryti. Į butą, kuriame filmavome, juos atvežė. Butas labai keistas. Kai atvykome, pastebėjau už lovos lagaminą su herojų daiktais, linoleumas buvo tiesiog užmestas ant grindų, nebuvo jokių grindjuosčių. Net statant kino dekoracijas jis taip netiesiamas... Buto dešinėje buvo įėjimas į kažkokį mažą kambariuką ir iš to kambariuko, filme tai matyti, vis išeidavo kažkoks žmogus, kuris mus stebėdavo. Tai nebuvo žmogus iš mus lydinčių žmonių grupės, tai buvo kažkas kitas. Ir aš pastebėjau, kad mūsų palydovai užsuka į tą kambariuką tik atėję ir prieš išeidami iš buto. Akivaizdu, kad prieš mums atvažiuojant name įjungdavo liftą, nes mes pastebėjome filmuodami, kaip Zin Mi išeina iš namo – ji pirmiau pasukdavo prie laiptų ir tik paskui prie lifto. Kai žmonės egzistuoja ne realiose sąlygose, su jais labai sunku bendrauti, o pasikalbėti visiškai neįmanoma. Vienintelė tikroviška scena – kai tėvai sėdi bute ir skaito jiems įduotą dokumentinio filmo scenarijų.
– Esu skaičiusi, kad ten stovi namai be laiptinių, be durų...
– Turbūt visi „Google“ yra matę garsųjį Pchenjano viešbutį, milžinišką trikampį spindinčio betono kolosą. Mums pasakojo, kad jis ilgai stovėjo be apdailos, tiesiog buvo pilkas pastatas, o dabar apdailą atliko, bet viduje nieko nėra. Tai vienas pagrindinių miesto architektūrinių akcentų, matomas iš daugelio vietų, bet jis tuščias ir jokių kitų funkcijų, išskyrus „pažiūrėkite, kokį mes pastatėme pastatą“, neatlieka. Matėme dangoraižius – jie žino, kad visi stato dangoraižius, tai ir jie stato. Stengėmės nuo jų laikytis atokiau. Vitalijus vieną apėjo, bet įėjimo nerado... Atkreipėme dėmesį, kad naktį to namo balkonuose užsidega vienoda šviesa. Supratome, kad jis pastatytas turistų akims, o ne realiam gyvenimui. Matėme daug baisių nebaigtų statyti pastatų: pilki blokai kreivai sudėstyti, plyšiai neužtaisyti, o tokiuose nebaigtuose statyti daugiaaukščiuose, dar be langų ir durų, gyvena žmonės, plaikstosi padžiauti skalbiniai.
Turistai negali nusipirkti vietos pinigų – neturi teisės. Atsiskaitinėjome doleriais ir eurais, bet ne visur buvo galima – kavinės užsidarydavo prieš nosį, užsieniečių neaptarnaudavo. Nusprendėme pasivažinėti metro. Įsėdome leidžiamoje turistams stotyje (tokių yra tik dvi) ir važiavome. Nustebome, kad leidžiamos ir neleidžiamos stotys vizualiai nelabai skiriasi. Kažkur išlipome, bet nebegalėjome grįžti atgal, nes į tą stotį, kurioje išlipome, turistams draudžiama įeiti. Tramvajus mūsų nevežė, taksi taip pat. Pastebėjome, kad kiekviename rajone yra kažkoks valdžią turintis žmogus. Jis priėjo prie taksi, kažką pasakė, ir tuomet šis mus paėmė. Paprašėme sustoti kiek toliau nuo viešbučio, bet viešbutyje mūsų jau laukė palydovai. Šnipų pažaisti mums nepavyko.
– Kokia ateitis laukia Jūsų filmo – festivaliai, peržiūros, kino teatrai?
– Labai daug festivalių. Vitalijus katastrofiškai nespėja visur nuvažiuoti. Filmas šiuo metu pradedamas rodyti Latvijoje, jau rodomas Vokietijoje, bus rodomas kino teatruose Amerikoje, vyks peržiūros Čekijoje. Filmu domimasi, jis sulaukia sėkmės festivaliuose, apdovanojamas svarbiuose kino forumuose. O mes labai laukiame ir labai norime, kad vis dėlto jis būtų rodomas Rusijoje. Tai susiję su tam tikro dokumento, filmo rodymo kino teatruose pažymėjimo, gavimu. Jį galima gauti tik Maskvoje, Kultūros ministerijoje. Kol kas neturime laiko tuo užsiimti ir nežinome, ar nekils kokių nors problemų, nes išduoti ar neišduoti dokumento spręs ministerijos valdininkai. O be to pažymėjimo pagal naują įstatymą negalima filmo rodyti nei festivaliuose, nei kino teatruose.
– Aleksandra, ar tikite, kad kino menas gali kažką pakeisti pasaulyje?
– Taip, besąlygiškai. Ypač dokumentinis kinas, kaip laiko metraštis, turi labai svarbų uždavinį – tirti tikrovę įvairiuose pasaulio taškuose ir parodyti dabar gyvenantiems žmonėms tam, kad jie galėtų pamatyti, susimąstyti ir priimti kažkokius sprendimus. Žinoma, labai svarbu, kad būsimos kartos pamatytų, kur veda tokie dalykai. Reikia daug filmuoti, rodyti, apie tai kalbėti, fiksuoti ir palikti istorijai. Mes gyvename XXI a., bet man būtų labai smalsu pagyventi ir XXII, ir XXIII a., kad pamatyčiau, kaip žmonės sužino apie mūsų laiką, juk mūsų laikotarpis visiškai vizualizuotas, skirtingai nuo prieš tai buvusių laikų. Nuostabu bus ateinančioms kartoms gauti tokį išsamų vaizdą apie mus. Todėl man atrodo, kad tai didelė atsakomybė ir geras, reikalingas darbas.
