Nors „Trumane“ gvildenama nelengva tema: pagrindinis herojus serga ketvirtos stadijos vėžiu ir nusprendžia nesigydyti, praleisdamas paskutines dienas oriai, – publikos ašaras keičia juokas.

Filmo sėkmės paslaptimis dalijasi į „Kino pavasarį“ atvykusi prodiuserė Marta Esteban.

- Ar tai pirmas kartas, kai svečiuojatės Lietuvoje? Kaip jaučiatės?

- Taip, tai pirmas kartas tiek Vilniuje, tiek Lietuvoje. Lėktuve šiek tiek skaičiau jūsų šalies istorijos, man patinka susipažinti su naujomis vietomis iš arčiau prieš jas aplankant. Vilnius gražus, istorinis ir saulėtas. Džiaugiuosi, kad yra „Kino pavasaris“ ir kad turiu galimybę jame pristatyti mūsų filmą.

- Ką „Trumano“ kūrybinei grupei reiškia netgi 5 svarbiausi Ispanijos kino apdovanojimai?

- Pamenu, kuomet jie buvo įteikti. Tai buvo magiškas momentas, ir kartu šokas. Tai tokia laimės akimirka, kuri tikriausiai įvyksta tik kartą gyvenime. Emocijos liejosi per kraštus, pamenu, kaip sušukau, ir apkabinau kolegas. Tai buvo neįtikėtina!

- Filme gvildenama tikrai nelengva tema – apie ketvirtos stadijos vėžį, be vilties išgyti. Tačiau „Trumanas“ nėra vien filmas apie mirtį? Apie ką jis: mirtį, gyvenimą ar draugystę?

- Mirtis yra tai, kas neišvengiama. Visos istorijos kada nors baigiasi mirtimi. Vis dėlto manau, kad filmas yra labiau apie santykius, ir tai, kaip reikia palaikyti draugus sunkiausiais gyvenimo momentais. Manau, kad gyvename tokiu laikotarpiu, kur mažai pagarbos vieni kitiems, skirtingoms nuomonėms bei sprendimams. „Trumanas“ – ir apie tai, jog reikia gerbti kitų pasirinkimus. Kai tikrai ką nors myli, tu tiesiog lydi tą žmogų gyvenimo kelionėje, iki pat mirties, nesistengdamas pakeisti jo jau priimtų sprendimų. Taip ir darė geriausi Chuliano draugai.

- Filmas pavadintas Chuliano šuns Trumano vardu. Kodėl?

- Būtent. Galima sakyti, kad Trumanas buvo tas paskutinysis uždavinys, kurį Chulianas turėjo išspręsti prieš mirtį. Jis aplankė savo sūnų Amsterdame, įsitikino, kad šis jau surado savo vietą gyvenime, susitiko su savo draugais, liko tik šuo – ištikimas, senas draugas, kurio niekas nenorėjo priimti. Tai tapo pagrindine problema – kur palikti Trumaną, kad juo būtų gerai pasirūpinta.

- Ar sunku buvo rasti tinkamą šunį Trumano vaidmeniui?

- Realybėje šuns vardas buvo Troylo. Deja, bet jis jau miręs. Troylo ilgą laiką dirbo su vaikais autistais, nebuvo filmavęsis. Mes ilgai ieškojome tinkamo šuns, ir mums buvo pasiūlytas būtent jis. Troylo globojusiai organizacijai patiko filmo tema, todėl sėkmingai bendradarbiavome. Deja, kai pristatėme filmą San Sebastiano festivalyje, raudonu kilimu jau žengė Trumano duktė.

- Tiesa, kad „Trumanas“ nėra Jūsų pirmasis darbas su režisieriumi Cesc Gay? Gal ilgainiui bendradarbiaujant su tuo pačiu kūrėju kiekvienam filmui pastatyti reikia vis mažiau laiko?

- Tai jau šeštasis mūsų bendras filmas. Kartu dirbame 15 metų. Kiekvienam filmui skiriame maždaug trejus metus. „Trumanas“ – ne išimtis. Ilgiausiai trunka pats pasiruošimas, biudžeto paieškos, o filmavimas būna sustyguotas sekundės tikslumu. Visada norime būti tikri dėl filmo, kurį darysime.

- Ir kaip gimė mintis statyti filmą būtent tokia tema?

- Seniai norėjome paliesti šią temą. Dabar vėžys neaplenkia daugumos žmonių, sirgau ir aš, o Cesc Gay mama nuo šios ligos mirė. Iš pradžių šia tema jis rašė scenarijų kitam filmui, bet jį paskaitę, nusprendėme, kad kiekvienas atvejis yra labai skirtingas, niekas iš tikrųjų nežino, kaip reikia gyventi, ir kaip reikia numirti, todėl atsisakėme šios idėjos. Ir tada atėjo mintis, jog apie tai galime kalbėti lengviau, su humoru, neiškeliant pačios ligos į filmo centrą, kaip jau minėjau prieš tai – pagrindinis Chuliano rūpestis buvo ne liga ir net ne mirtis, bet šuo Trumanas, jo globos paieškos.

- Ar pamačiusi scenarijų, iš karto patikėjote „Trumano“ sėkme?

- Iš pradžių daug apie jį diskutavome. Su režisieriumi labai gerbiame vienas kito darbą, tačiau be diskusijų taip pat neapsieiname. Pirmame scenarijaus variante buvo daug daugiau ironijos nei galutiniame. Būtent tai ir sukėlė daugiausiai prieštaravimų. Kai jau turėjome scenarijų, ieškojome aktorių, nes nuo jų taip pat daug kas priklauso.

Filme yra scena, kurioje Chuliano apkabina savo sūnų. Būtent ši vieta pati svarbiausia, nes sukuria viso filmo atmosferą. Ši scena įrodo, kad vyrai irgi verkia, ir verkia daug. Ją filmavome vieną pirmųjų, kaip svarbiausią. Norėjome įsitikinti, kad viskas puikiai pavyks, ir galėsime judėti toliau. Kai nufilmavome jausmingą tėvo ir sūnaus apsikabinimą, buvo pakoreguotas pats scenarijus, sumažėjo ironijos.

- Filme vaidina labai garsūs ispanų aktoriai – Ricardo Darín ir Javier Cámara. Ar kurdami filmą susidūrėte su finansiniais sunkumais?

- Žinoma. Net tie aktoriai, kurie atliko antraeilius vaidmenis, taip pat labai žinomi Ispanijoje, o biudžetas buvo limituotas, reikėjo tinkamai paskirstyti pinigus, pasirūpinti filmo viešinimu. Laimė, kad mūsų partneriai iš Argentinos taip pat prisidėjo prie finansavimo. Na, ir kaip vėliau paaiškėjo, rizika pasiteisino – filmas sumušė žiūrimumo rekordus, nors tema nėra iš lengvųjų. „Trumaną“ noriai žiūri ir jaunuoliai, kuriems tai – gyvenimą dovanojantis filmas apie mirtį.

- Ar esate patenkinta dabartine kino situacija Ispanijoje?

- Ne. Manau, kad ji bloga, ypač tokio nepriklauso kino kaip „Trumanas“. Žinoma, komercinis kinas klesti ir yra gausiai reklamuojamas. Kaip žinote, reklama televizijoje brangi, mes to negalime įpirkti, tad mūsų, autorinių filmų reklama sklinda iš lūpų į lūpas ir socialiniuose tinkluose.

- Bet „Trumanas“ yra puikus pavyzdys, kad autoriniai filmai taip pat gali būti labai sėkmingi?

- Taip, tačiau „Trumanas“ yra kaip sapnas. Mes to nesitikėjome. Žinoma, įdėjome daug darbo, bet tokia sėkmė vis tiek buvo netikėta. Pamenu, kai nuvykau į Toronto kino festivalyje vykusį „Trumano“ pristatymą, įėjusi į salę, pamačiau verkiančius ir besijuokiančius žmones. Buvau labai laiminga tai matydama, kad skirtingą humoro jausmą turinčiose šalyse filmas yra priimamas ir suprantamas. Tai skatina eiti pirmyn, siūlyti filmą kitoms šalims. „Trumaną“ lyginu su mažu vaiku: neužtenka tik pagimdyti, reikia juo rūpintis, mokyti, aprengti ir jo trūkumus paversti pliusais, pristatyti jį taip, kad visi patikėtų, jog jis geras, beveik tobulas.

- Sakėte, jog sėkmė buvo netikėta, ir visgi, esu įsitikinusi, jog turite paslaptį, ką reikėtų daryti, jog filmas sulauktų tokio pasisekimo? Gal galite ką rekomenduoti jauniems Lietuvos režisieriams?

- Žinoma. Reikia labai daug kantrybės ir tikėjimo. Kad kažkas patikėtų tavo idėja ir tavimi, turi pats tikėti savimi, ir tuo, ką darai. Neturi būti jokių abejonių. Jei parašei scenarijų, bet dvejoji, ar jis geras, išmesk į šiukšliadėžę, bandyk iš naujo, kad ir 30 kartų. Geriau jau nedaryti, nei daryti prastą filmą, kuriuo net pats netiki. Kinas labai skiriasi nuo literatūros – tai komanda skirtingų žmonių, kurie kuria vieną bendrą produktą.

Filmo "Trumanas" anonsas: