Nesulaukęs palaikymo dėl ilgos 5,5 val. filmo trukmės, A. Fahdelis pats jį prodiusavo ir nesitikėjo tokios sėkmės. Filmas jau pelnė ne vieną apdovanojimą, buvo parodytas daugiau nei 40-yje šalių, o režisieriui svečiuojantis ir pristatant savo darbą „Kino pavasaryje“, „Namai“ tuo pačiu metu rodomi dar trijuose kino festivaliuose.
Šiuo metu Vilniuje viešintis A. Fahdelis sutiko papasakoti apie savo juostą ir skaudžią patirtį ją kuriant.
- Kodėl filmas pasirodė būtent dabar, praėjus daugiau nei dešimt metų nuo filmavimų?
- Filmavau 2002–2003 m., tačiau montuoti filmą pradėjau po dešimtmečio. Tokio ilgo laiko tarpo priežastis – paskutinė filmo scena, kurioje žūsta mano sūnėnas. Po jo mirties – sustojau. Ši mirtis buvo perdėm tragiška ir aš tiesiog negalėjau peržiūrėti medžiagos. 2013-aisiais, minint dešimtąsias amerikiečių invazijos metines, nusprendžiau grįžti į Iraką kurti naujos kino juostos.
Tada prisiminiau, ką buvau filmavęs anksčiau ir prisiverčiau viską peržiūrėti. Turėjau 120 valandų medžiagos. Viską peržiūrėjęs, supratau, kaip svarbu sukurti šį filmą. Medžiagoje užfiksuotas istorinis momentas, kuomet Irakas iš diktatūros, turėjęs tapti demokratija, pavirto visišku chaosu. Mano, kaip irakiečio, pareiga buvo sukurti šį filmą.
- Ar minėdamas pareigą, turite omenyje ir siekį išsaugoti užfiksuotą tuometinio Irako ir irakiečių gyvenimo paveikslą?
- Taip. Sąmyšio metu buvo sunaikintas ir visas šalies filmų ir nacionalinės televizijos archyvas. Visa šalies audiovizualinė atmintis. Mano, kaip irakiečio ir kaip kino kūrėjo, pareiga buvo parodyti tai, ką nufilmavau.
Neturėjau teisės medžiagos pasilikti tik sau. Man taip pat buvo svarbu kuo mažiau karpyti ir kaip įmanoma daugiau visko parodyti. Montuodamas 1,5 metų maniau, kad niekas nenorės šio filmo žiūrėti, tačiau keliaudamas po kino festivalius suprantu, jog šis filmas visur yra įdomus. Žmonės labai daug girdėjo apie Iraką, bet nežinojo, kaip gyvena irakiečiai. Šio filmo pagalba galima sužinoti, kaip viskas atrodė realybėje.
- Minėjote, kad peržiūrėti šią medžiagą buvo itin sunku. Dabar kiekvieną kartą dalyvaudamas diskusijose su žiūrovais po filmo peržiūrų kino festivaliuose prieš pasibaigiant filmui, dar neužsidegus šviesoms, įžengęs į salę, pamatote paskutinę filmo sceną ir vėl iš naujo ją išgyvenate. Kiek kartų po filmo montažo esate peržiūrėjęs savo filmą nuo pradžios iki galo?
- Aš pats šį filmą po montažo mačiau du kartus ir tik dėl techninių priežasčių – reikėjo pasižiūrėti, ar vaizdas geras ir kaip sudėlioti filmo subtitrai. Jūsų pastebėjimas dėl nuolatinio paskutinės filmo scenos peržiūrėjimo yra itin taiklus ir nemeluosiu sakydamas, kiek daug apie tai galvojau. Bandau daryti, ką patarė mano psichoterapeutas – atsiriboti ir negalvoti apie tai, kas yra rodoma ekrane. Žinoma, man be galo sunku, bet žinau, kad tai prasminga. Mano, kaip šio filmo kūrėjo ir irakiečio, pareiga yra dalyvauti diskusijose su žiūrovais ir aptarti kūrinį. Galvoju apie teigiamą filmo poveikį ir stengiuosi atsiriboti nuo savo jausmų.
- Kaip keitėsi irakiečių požiūris į Sadamo Huseino režimą prieš ir po 2003-ųjų įvykių?
- Pirmoji filmo dalis dar buvo filmuota Sadamo Huseino režimo metu, todėl žmonės negalėjo laisvai kalbėti. Antroji dalis filmuota nuvertus režimą ir maždaug 80 procentų žmonių buvo nusiteikę prieš Sadamą. Amerikiečiai į Iraką pateko be jokio pasipriešinimo, irakiečiai nenorėjo kautis, kad išsaugotų režimą. Tuo metu, kai buvo verčiamas S. Huseinas, žmonės labai džiaugėsi, jie vylėsi, kad invazija užtruks porą savaičių, šalis bus išlaisvinta, įsivyraus demokratija ir visur bus įvesta elektra. Deja, matome kuo tai baigėsi.
Šiuo metu situacija dar blogesnė, nei užfiksuota filme. Hito miestas, kurį matote juostoje, dabar yra užimtas ir kontroliuojamas „Islamo valstybės“. Ten gyvena ir dalis mano šeimos narių. Niekas iš mano šeimos tuo metu nenorėjo išvažiuoti iš Irako, bet dabar išvykti nori visi. Aš iš Irako išvykau į Prancūziją studijuoti kino, bet tuomet tai buvo itin neįprasta. Dabar emigravę maždaug penki milijonai irakiečių.
Tai viena iš tiesioginių amerikiečių invazijos pasekmių. Ši invazija šalyje sukėlė tokį chaosą, kad sukūrė terpę, kurioje galėjo įsikurti „Islamo valstybė“. Kaip ir minėjau, savo filmą pristačiau ne vienoje šalyje. Kai buvau Tunise, čia įvyko „Islamo valstybės“ išpuolis, siaubingų išpuolių metu Paryžiuje buvo mano šeima. Visa tai, yra pasekmė to, ką matome šiame filme.
- Pirmoje filmo dalyje negalėjote laisvai kalbėtis su filmo herojais, nes vis dar buvo Sadamo režimas. Antroje dalyje žmonės sugrįžta prie pasakotų istorijų ir pasako tai, ko anksčiau negalėjo ištarti.
- Galbūt tai ir yra vienintelė teigiama amerikiečių invazijos pasekmė. Žmonės atgavo laisvę kalbėti ir reikšti savo mintis. Grįžus į Iraką filmuoti 2003 m. žmonės jau galėjo laisvai pasisakyti apie Sadamo režimą ir gyvenimą Irake bei atskleisti nutylėtas paslaptis.
- Prieš atvykdamas į Iraką filmuoti filmo, jau daugelį metų nesilankėte šalyje ir nematėte savo šeimos. Ar nebuvo sunku prakalbinti ilgai nematytą šeimą prieš kamerą?
- Kai grįžau į Iraką, buvo praėję 22-eji metai, nuo paskutinio karto, kai mačiau savo šeimos narius. Išvykus mano broliai ir seserys dar buvo paaugliai ar studentai, taigi grįžęs pamačiau juos jau suaugusius ir dar niekados nematytus jų vaikus. Žiūrėdami filmą ne vien žiūrovai susipažįsta su šiais žmonėmis, bet su giminaičiais susipažįstu ir aš pats. Laikas ir atstumas tikrai turi įtakos, bet ryšys tarp mūsų yra stiprus, tiesiog reikėjo vienas su kitu apsiprasti prieš imant kamerą į rankas. Filmą galima pavadinti ir meilės istorija, bet jau bandžiau perteikti meilės pamoką žiūrovams.
- Jūsų filme matome daug vaikų. Vienoje filmo scenoje vaikai, žaisdami su karo amunicija ir ginklais, tiksliai vardina jų pavadinimus. Kaip šiuos vaikus paveikė karas?
- Tuo metu žmonės buvo privesti ginkluotis, kad apsisaugotų nuo viską griaunančių ir plėšiančių žmonių. Nebuvo nei policijos, nei kariuomenės, nei sausumos, nei oro pajėgų. Filme matome, kad tūkstančiai ginklų – nuo lengviausios iki sunkiausios artilerijos – buvo laisvai prieinami, juos bet kas, netgi vaikas, galėjo nusipirkti tiesiog gatvėje. Šie vaikai matė ir patyrė tai, ko neturėjo patirti ir, žinoma, kad poveikis yra negrįžtamas. Baigus filmuoti 2003-ųjų liepą Irake dar nebuvo nei „Al-Qaedos“, nei „Islamo valstybės“ išpuolių. Tačiau filme matome pagrindą tam, kas atsitiko po to ir vis dar vyksta iki šiol.
- Sukrečia visiškai nemotyvuota ir nepaaiškinama Jūsų sūnėno žūtis. Ar tokių mirčių Irake daug?
- Maždaug 80 procentų žūčių yra nepaaiškinamos. Irake nuolatos girdi šūvius ir dažniausiai tai reiškia, kad kažkas žuvo. Tai suvokiama tik tada, kai žūsta artimas žmogus.
- Ar filmuojant susidūrėte su sunkumais?
- Negavau leidimų filmuoti pirmąją filmo dalį. Viskas buvo užfiksuota nelegaliai. Į šalį kamerą įsivežiau slapta. Nors esu irakietis, atvykau su Prancūzijos piliečio pasu. Tuo metu žmonės jau nujautė, kad gali būti karas, todėl jeigu mane būtų sustabdę, tikrai būtų palaikę šnipu ir tikriausiai sušaudę. Būtent todėl filmavau namuose, o filmuodamas lauke, kartu su savimi pasiimdavau aktorių, kuris yra tikra žvaigždė Irake, kad visi galvotų, jog filmuoju jį ir viskas yra suderinta. Buvo labai sunku išvežti medžiagą, nes oro uoste viskas buvo tikrinama. Pasinaudojau savo draugo diplomato pagalba, kadangi diplomatai turi teisę iš šalies išvežti ką tik nori. Jis mano nufilmuotą medžiagą išgabeno iš Irako. Antroji dalis filmuota po S. Huseino režimo, todėl galėjau tai daryti laisvai. Bet buvo kitokios rizikos – amerikiečiai galėjo pagalvoti, jog mano kamera yra ginklas, ir mane nušauti.
- Ar šį filmą yra mačiusi Jūsų šeima?
- Mano šeima leido juos filmuoti, bet patys šios medžiagos nėra matę ir griežtai atsisako žiūrėti. Jiems per sunku būtų tai pamatyti. Prieš siunčiat filmą į kino festivalius dar kartą atsiklausiau šeimos ir savo mirusio sūnėno tėvų leidimo jį rodyti. Jie sutiko ir yra minėję, kad žinojimas, jog su jų šeimos istoriją išgyvena tiek daug žiūrovų visame pasaulyje – kiek gelbsti juos pačius.
- O ar šį filmą matė irakiečiai?
- Savo filmą esu parodęs beveik visame pasaulyje, deja, Irake niekas filmo dar nematė. Irako kultūros ministerija nesuranda lėšų mane pasikviesti ir sumokėti už lėktuvo bilietus. Bet savo internetinėje svetainėje jie nesibodi skelbti, kad šis filmas gavo dar vieną apdovanojimą. Filmą parodysiu tik prancūzų instituto Bagdade pastangomis. Tikiuosi, kad man tai padės parodyti, kaip atitinkamos Irako institucijos niekuo nesirūpina ir nepadeda.
- Kaip manote, kokią įtaką Jūsų filmas gali turėti?
- Tikriausiai žinote tą žymiąją frazę „I have a dream“ (liet. turiu svajonę). Taigi turiu svajonę, jog filmas gali padėti sustabdyti ateities karus. Filmą Jungtinėse Amerikos Valstijose pristačiau tris kartus, dvylikoje šalies universitetų vyko filmo peržiūros studentams, greitu metu filmą išleis didžiausias autorinio kino platintojas JAV, taigi filmas išeis DVD, Blue-ray ir kitais formatais. Pamatyti filmą galimybę turės šimtai tūkstančių žmonių. Viliuosi, kad būsimas JAV prezidentas pasižiūrės filmą ir svarstydamas, ar nereikėtų pradėti dar vieno karo, prisimins ir galbūt tai padės išvengti tūkstančių aukų. Taip pat tikiuosi, kad filmas padės pamatyti Irako realybę.
Buvau sujaudintas filmo peržiūros Kolumbijos mieste JAV. Po filmo žiūrovai man pasakė, kad irakiečius įsivaizdavo visiškai kitaip. Paklausiau kaip? Jie man atsakė, jog niekaip, nes nebuvo matę jokios vizualinės medžiagos iš irakiečių gyvenimo. Tai siaubinga. Jeigu nematei jokios vizualinės medžiagos, tai tarsi leidžia ir pateisina šalies sunaikinimą. Tikiuosi, kad ir kiti kino kūrėjai iš Libijos, Somalio, Afganistano ir kitų šalių kurs filmus, kad galėtų parodyti kaip atrodo jų tauta ir šalis. Viliuosi, kad tai padės sustabdyti ateities karus.
- Ką manote apie holivudinius filmus, vaizduojančius amerikiečių invaziją Irake?
Jausdamas tam tikrą pareigą, aš pažiūrėjau visus amerikietiškus filmus apie Iraką. Nė vienas iš tų filmų man nepatiko ir nepriartėjo prie realybės. Taigi mano filmas yra tarsi atsakas ir alternatyva tam, kas buvo sukurta amerikiečių. Mano geras draugas politiškai angažuotas amerikiečių režisierius Jonathan Nossiter apie mano filmą yra pasakęs, jog tai yra tarsi „priešnuodis tiems rasistiniams nuodams, kuriuos skleidžia Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ („American Snaiper“, 2015) ir kitos panašios juostos“.
- Irake yra įtampų tarp skirtingų tikėjimų ir religinių konfesijų, sunitų ir šiitų, probleminis kurdų klausimas. Kiek vieninga yra Irako tauta?
- Kurdistanas yra beveik nepriklausomas, visi šalies rytai kontroliuojami „Islamo valstybės“, Bagdadas ir šalies pietūs – vyriausybės žinioje. Mano tėvų kartoje dar nebuvo skirtumų tarp sunitų ir šiitų. Jie abu yra skirtingų tikėjimų. Atvykę amerikiečiai tarp žmonių nustatė tam tikrą religinę skirtį, ko anksčiau nebuvo. 2003-aisiais vyko pirmieji demokratiniai rinkimai ir aš buvau labai patenkintas, nes galėjau juose dalyvauti Irako ambasadoje Paryžiuje.
Balsuojant nebuvo kairiųjų ir dešiniųjų partijų, galėjai rinktis tik iš sunitų, šiitų ir kurdų partijų. Bet aš nesu tikintis. Amerikiečiai sukūrė įtampą tarp tikėjimų ir religinių konfesijų. Manau, kad viena sudėtingiausių užduočių bus to atsikratyti. Norint pakeisti visą sistemą, reikėtų pakeisti konstituciją. O tai padaryti gali tik parlamentas, kuris sudarytas iš religinių partijų. Jiems tai visiškai nenaudinga. Mes galime pakeisti partinį susiskirstymą, bet sumažinti religinę įtampą bus daug sudėtingiau.
