„Avinai“ (rež., Grimur Hákonarson, Islandija, Danija, 2015)
Liūdnas, poetiškas, tačiau ir islandiško humoro nestokojantis šios šalies režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmas apie du brolius, gyvenančius nuošaliame slėnyje ir auginančius avis. Šie nebendrauja jau kelis dešimtmečius, nors gyvena visai šalia. Be avių auginimo slėnyje daugiau nelabai yra ką veikti, todėl šie gyvuliai yra viskas slėnio gyventojas. Tačiau netikėtai paaiškėja, kad viso slėnio avys yra užsikrėtusios pavojinga liga ir nusprendžiama jas visas išskersti. Abu broliai negali su tuo susitaikyti ir tai dar labiau paaštrina jų nesutarimus.
Patiks visiems Islandijos kraštovaizdžio mylėtojams, taip pat tiems, kuriems patiko tokie islandų filmai kaip „Nojus Albinosas“ (2003), „Vulkanas“ (2011), „Apie arklius ir žmones“ (2013).
2015 m. anų kino festivalio konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtojas. Islandijos kandidatu „Oskaro“ nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą.
Komuna (rež. Thomas Vinterberg, Danija, Švedija, Nyderlandai, 2015)
Vienas garsiausių danų kino režisierių Thomasas Vinterbergas, vienas pagrindinių „Dogmos‘95“ vėliavnešių, sugrįžta į savo vaikystės prisiminimus apie gyvenimą komunoje Šiaurės Kopenhagoje 1976-1985 m. Nors jo filme vienus pagrindinius vaidmenis atlieka tie patys aktoriai (Ulrichas Thomsenas ir Trine Dyrholm) kaip ir viename žinomiausių režisierius filme „Šventė“, pradėjusiame maištingą danų kino judėjimą, naujas režisieriaus filmas savo forma „Dogmos‘95“ nė kiek neprimena. Istorijos pasakojimas ir vizualinis išpildymas gana tradicinis ir ne itin išsiskiriantis, tačiau „Komuna“ nė kiek nenusileidžia absurdiškai komiškų momentų skaičiumi.
„Komunos“ pagrindinė aktorė Trine Dyrholm Berlyne pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.
„Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija, Vokietija, Turkija, 2015)
Vienas labiausiai paliečiančių „Kino pavasario“ filmų, kritikuojantis konservatyvią patriarchalinę Turkijos visuomenę. Šios šalies režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas pasakoja apie Lalę ir keturias jos seseris, kurios už valiūkiškus, tačiau tikrai visiškai nekaltus žaidimus su berniukais pakeliui iš mokyklos, įkalinamos savo pačių namuose. O prie viso to – jas ketinama ištekinti, nors jos dar ir labai jaunos. Jos ryžtasi kovoti už savo nepriklausomybę.
Šis filmas tuo pačiu žaismingas, maištingas ir itin dramatiškas bei vizualus. Jį pažiūrėję tikrai visa širdimi išjausite jo veikėjas ir jų kova už laisvę nepaliks abejingų.
Europos Parlamento „LUX“ kino apdovanojimo laimėtojas ir „Oskaro“ nominantas geriausiojo užsienio filmo kategorijoje.
„Omaras“ (rež. Yorgos Lanthimos, Airija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, 2015)
Ne vienas ištikimas ‚Kino pavasario“ žiūrovas puikiai prisimena graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Iltinis dantis“ (2009), o šiemet režisierius į festivalio programą sugrįžta su Kanų festivalio žiuri prizu apdovanotu „Omaru“. Tai anglų kalba sukurta romantiška ir keista absurdo komedija apie pasaulį, kuriame draudžiama būti vienišiems. Visi vienišiai privalo važiuoti į specialų viešbutį, kur per pusantro mėnesio turi susirasti gyvenimo porą. Jei jiems nepavyksta jie paverčiami gyvūnais. „Omaras“ perkelia į vieną tokių, kur sutinkame Deividą, kuriam atrasti meilę čia sekasi sunkiai. Jis pabėga į miškus, kur sutinka vienišių gentį, nepaklūstančią taisyklėms, o kartu ir paslaptingą moterį...
Patiks Weso Andersono „Didžiojo Budapešto viešbučio“ ir „ Paolo Sorrentino „Jaunystės gerbėjams“. Tik bus dar keisčiau.
„Kerol“ (rež. Todd Haynes, Didžioji Britanija, 2015)
Tokių filmų kaip „Auksinė praraja“ (1998), „Toli nuo rojaus“ (2002), „Manęs čia nėra" (2007) Amerikos nepriklausomo kino režisierius Todd Haynes, viename labiausiai nuskambėjusių metų filmų „Kerol“ perkelia į šešto dešimtmečio Niujorką.
Čia susitinka jauna fotografė Teresa (Rooney Mara), dirbanti Manhatano universalinėje parduotuvėje ir santuokoje be meilės gyvenanti Kerol (Cate Blanchett). Jos pradeda susitikinėti ir netrukus supranta, kad tarp jų plieskiasi aistra. Kerol vyras sužino apie intymius ryšius su Teresa ir ketina tai panaudoti prieš Kerol skyrybų procese. Tai itin kinematografiškas istorinis filmas, kuriame meilė kovoja prieš konservatyvią visuomenę. „Kerol“ nominuotas Kanų „Auksinei palmės šakelei“, pelnė 6 „Oskarų“ nominacijas bei laimėjo dešimtis prizų įvairiuose pasaulio festivalių. Kanuose R. Marą pelnė geriausius aktorės titulą.
„Aloysas“ (rež. Tobias Nölle, Šveicarija, Prancūzija, 2016)
Stulbinančiai vizualus, absurdiškas ir mistiškas šveicarų režisieriaus Tobiaso Nölle filmas „Aloysas“. Pasakoja apie privatų detektyvą, kuris niekur neina be savo kameros, ja lyg apsėstas fiksuoja aplinkinių gyvenimus. Tačiau vieną kartą padauginęs alkoholio ir užmigęs autobuse, pabudęs kameros neberanda. Čia jam pradeda skambinėti ir jį šantažuoti paslaptinga mergina, kuri sugrąžins jo daiktus, jei jis išbandys naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą. Aloysas neria į vis mįslingesnį ir egzotiškesnį pasaulį.
Filmas rodytas Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje, kur pelnė kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizą. Patiks tiems, kad patiks „Omaras“. Tik šįkart dar dar keisčiau ir mįslingiau.
„Jungtinės meilės valstijos“ (rež. Tomasz Wasilewski, Lenkija, Švedija, 2016)
Ištikimi „Kino pavasario“ lankytojai taip pat puikiai atsimena lenkų režisieriaus Tomaszo Wasilewskio filmą „Plūduriuojantys dangoraižiai“ (2013), kuriame buvo nagrinėjamas vaikino savo lytinės orientacijos atradimas homofobiškoje Lenkijoje. „Jungtinės meilės valstijos“ tyrinėja keturių skirtingų moterų žvilgsnį į pasaulį. 1990-ieji, lūžio metai, nelaimingos moterys pagaliau nusprendžia išdrįsti siekti laimės sau. Režisierius dėlioja moterų istorijas lyg mozaiką ir nepateikia jokių aiškių atsakymų, mat juos žiūrovai pažiūrėję šį paveikų filmą turės susirasti patys.
T. Wasilewskis šių metų Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų.
Kiti filmai, kuriuos verta pamatyti:
„Klubas“ (rež., Pablo Larrain, Čilė, 2015)
„Hitchcockas / Truffaut“ (rež. Kent Jones, Prancūzija, Jungtinės Valstijos, 2015)
„Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ (rež. Jörg A. Hoppe, Klaus Maeck, Heiko Lange, Vokietija, 2015)
„Hedis“ (rež., Mohamed Ben Attia, Tunisas, Prancūzija, Belgija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2016)
„Ševaljė“ (rež. Athina Rachel Tsangari, Graikija, 2015)
