„Robotai“: žaislų istorijos žygis per nerealiųjų šrekų daržą

Kadaise animacijos pasaulyje klestėjo Disnėjaus „undinėlės“, „pelenės“ ir „liūtai karaliai“. Su dainomis, šokiais, akį veriančiais pieštiniais stebuklais ir širdį plėšančiomis coliukinėmis meilės istorijomis. Dainas nominuodavo „Oskarams“, filmukai rinkdavo pilnas kino sales, garso takeliai šturmuodavo „topus“.

Po to „disnėjinė“ formulė įgriso iki kaulų smegenų. Animatoriai – novatoriai pasiūlė kompiuterinę animaciją ir komiškas vaidybinių filmų parodijas. Prasidėjo nuo „Žaislų istorijos“, su „Šreku“ ir „Ledynmečiu“ užkopė į aukštumus, su „Žuviuku Nemo“ pratęsė skrydį, o „Nerealieji“ pakilo beveik iki Marso. Ir tada, visai natūralu, animacinės komedijos formulė po truputį ėmė blėsti. Iš pradžių ne visai vykęs „Madagaskaras“, o dabar tarsi tos pačios kojos kitu batu žygiuoja „Ledynmečio“ autoriaus Kriso Vedžo „Robotai“.

Ne, noriu pasakyti ne tai, kad „Robotai“ - prastas animacinis padaras. Tiesiog jis aiškiai atskleidžia naujų idėjų trūkumą. „Žaislų istorijų“ juokeliai ir žaislinis siužetėlis, kurį vyresni jaunesnieji perkąs kažkur penkioliktą minutę. Robotukas Rodnis nebenori būti gelžgalių rinkiniu. Jam sunku susitaikyti, kad tėtis tėra bevalė indaplovė, o aplinka – priešiška bet kokiam talento ugnikalnio išsiveržimui. Ir Rodnis iškeliauja į Robotų miestą, nes nori sutikti išradėjų išradėją ir tapti išradėjų išradėju. Taigi istorija vėl apie svajonės įgyvendinimą. Ir vėl – kažkur iki septynerių metų vaikučiams susidomėjimas auga, o sulig kiekvienu iškritusiu ir užaugusiu nauju dantuku įdomumas mažėja.

Nėra klausimų, „Robotai“ įvilkti į labai patrauklų vizualinį apsiaustą. Tie mechaniniai lego – vaizdai, primenantys „Žvaigždžių karų“ Visatą. Tie multipultiški veikėjai su savo „nučiuožimais“... Tos pingpongiškos veiksmo scenos... Ir tas nepakartojamai fantastiškasis šelmis Robinas Viljamas, gelbstintis bet kokią situaciją nuo nuobodybės. Gal ir gerai, kad „Robotai“ nedubliuojami lietuviškai, nes Robino „perlai“ tikrai pradingtų. Garbės žodis, šitas žmogus savo balsu valdo. Net ne valdo, o kontroliuoja, nors jo įgarsintasis Fenderis nėra personažas Nr.1. Vis tiek visa scena - jo. Ir liūto dalis pokštų - taip pat jo. Gaila, bet kiti įgarsintojai taip sąžiningai į vaidmenis neįsijautė. Nei Juvenas Makgregoras, nei Halė Beri balsais ekrane nešvyti, tik atlieka pareigą, prie kurios šiaip neprikibsi.

Iš tiesų tai nė per milimetrą neprikibsi prie dinamiškai lekiančių robotų (kas penkios minutės – uraganinė veiksmo scena) ir prie tų robotų originalios išvaizdos. Užsimerkęs dešimtuką gali rašyti ir bendrai animacijos architektūrai. „Smaragdo miesto burtininkas“ plius populiariausi kompiuteriniai žaidimai. Senosios pasakos aidai plius mokslinės fantastikos vaizdai. Robotukai irgi turi širdeles. Kad ir mechanines. Suaugusieji irgi kadaise buvo vaikai. Tad su mažųjų juoko bangomis turėtų dreifuoti iki pat „Robotų“ finalo. O jei ką užsups, bemat pabudins robotų fiesta.

P. S. Bet ir „Pixar“, ir „Dreamworks“ animatoriams naujų idėjų reikia. O jas geriausiai pamėtėja jaunieji trumpametražių filmukų animatoriai. Beje, ir Lietuvoje.