Šiemet į Berlynalę vykau tik penkioms dienoms, tad norėjosi per jas nuveikti ir pamatyti kuo daugiau. Bet buvo svarbi ne tik kiekybė, bet ir kokybė – norėjosi pamatyti, kuo įdomesnių filmų. Žinodama, kad ar taip, ar taip nepavyks pamatyti visų filmų, kuriuos „reikia“ pamatyti (tai daugiausia konkursinės programos filmai), nusprendžiau rinktis tai, kas patinka man ir kas man gali suteikti įkvėpimo. O išsirinkti nėra lengva. Prieš važiuojant į Berlyną teko atlikti „namų darbus“ – praleisti kelis vakarus skaitant bene visos programos filmų aprašymus ir rekomendacijas internete, klausinėjant draugų. Taip pat programą susidėlioti padėjo itin patogi Berlynalės mobili aplikacija. Bet praleistas laikas atsipirko, mat vos atvykusi ir atbėgusi į pirmąjį savo šių metų festivalio kino seansą iškart galėjau džiaugtis kino stebuklu.
Pirmasis mano 2016 m. Berlyno kino festivalio filmas – „Karas kiekvienam“ (War on Everyone). Tai lietuvių žiūrovams jau kiek pažįstamo airių kilmės brito, juodo humoro komedijų meistro Johno Michaelio McDonagho filmas. Jo kūriniai „Sergėtojas“ ir „Golgota“ rodyti „Kino pavasaryje“ (todėl greičiausiai anksčiau ar vėliau galima tikėtis festivalyje pamatyti ir naująjį jo filmą). Šio filmo veiksmas perkelia į Ameriką, kur du korumpuoti ir gana smarkiai nevykę policininkai bando nugalėti blogiukus. Istorija jau ne kartą girdėta, be to, scenarijuje yra problemų, pavyzdžiui, kiek neaišku, kodėl herojams staiga prisireikia pagauti blogiečius, bet ne tame šio filmo žavesys. „Kare kiekvienam“ gausu spalvingų, komiškų ir įsimintinų situacijų, veikėjų ir dialogo eilučių – matyti, kad režisieriui, kuris ir parašė scenarijų, paprasčiausiai smagu kurti šį filmą. O todėl smagu jį žiūrėti ir mums. Ir taip pat labai juokinga.
Clip – „Karas kiekvienam“
Po šio filmo vėl tenka skubėti – į amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus Jeffo Nicholso filmą „Vidurnakčio programa“ (Midnight Special). Režisierius Lietuvos žiūrovams taip pat pažįstamas iš savo filmo „Slėptuvė“. Jei „Sleptuvėje“ fantastika veikiau buvo tik fonas istorijai, šįkart autorius neria į šį žanrą gryniausia savo forma. Istorijos centre – jaunas tėvas ir sūnus, kurie su jiems padedančiais bendražygiais besislapstydami bėga per šalį. Tėvas norėdamas apsaugoti savo ypatingų galių turintį sūnų pagrobia jį iš religinių ekstremistų grupuotės, kurie turi oficialias berniuko globos teises. Režisieriui ne tik pavyksta itin įtikinamai perteikti filmo realybę ir jos taisykles, bet ir kartu jautriai papasakoti istoriją apie tėvišką meilę.
Trailer – „Midnight Special“
Kavai laiko vis dar nėra, o apie maistą nėra net minties – bėgu į dar vieną seansą. Tai kanadiečių režisierius Deniso Côté „Borisas be Beatričės“ (Boris sans Béatrice), rodytas konkursinėje programoje. Šis autorius Lietuvos kino mylėtojams taip pat pažįstamas – jo filmai „Bestiariumas“ ir „Vik ir Flo pamatė lokį“ rodyti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, kuriame ir jis pats yra lankęsis. Naujausios jo istorijos linija – klasikinė. Borisas sėkmingas pagyvenęs verslininkas. Jis egocentriškas ir siekia naudos tik sau. Tačiau jo lygiai tokia pat sėkminga žmona, viena ministrių Kanados parlamente, suserga depresija. Borisas nori, kad ji pasveiktų, tačiau net nesusimąsto, kad galbūt jis dėl to kaltas – kad žmona, nors ir sirgdama, mato jo neištikimybę ir kitas ydas. Netikėtai pasirodo paslaptingas vyras, siūlantis Borisui susimąstyti ir pakeisti savo elgesį, mat tik tai jam gali padėti susigrąžinti žmoną. Filmo istorija taip pat jau ne kartą girdėta, tad didelio įspūdžio nepalieka, tačiau D. Côté mus vedasi į patrauklų savo meninį pasaulį, tarp sapno ir mito, kuriame paprasčiausiai įdomu ir malonu būti.
Trailer – „Borisas be Beatričės“
Nieko nauja ir tikrame gyvenime. Vėl bėgu. Šįkart laukia maloni staigmena, kiek užslėpta „Panoramos“ programoje. Bet vienas smagiausių dalykų Berlynalėje – surasti. Tai brazilų režisierės Anna Muylaert (lietuviams pažįstamos iš kino teatrų repertuaruose neseniai trumpam pasirodžiusios juostos „Antra mama“) filmas „Nevadink manęs sūnumi“ (Mãe só há uma). Tai istorija apie 17-metį Pierą, kuris groja roko grupėje, mylisi su merginomis vakarėliuose, o kartais paslapčia, užsirakinęs vonioje matuojasi moteriškus drabužius ir bando makiažą. Jį kartu su jaunesne seserimi užaugino motina Arasi. Tačiau vieną dieną jis sužino, kad kūdikystėje jis Arasi buvo pagrobtas iš ligoninės ir jo tikrojo šeima jo ieškojo septyniolika metų. Jis turi palikti savo gyvenimą ir kraustytis gyventi su aplink jį vis įkyriau zujančia nauja šeima, kuri jam visiškai ne galvoj... Šis filmas labiausiai paperka savo veikėjų ir formos paprastumu, lengvu komiškumu ir nuoširdumu.
Trailer – „Nevadink manęs sūnumi“
Pirmoji diena festivalyje įvyko – galima ir kiek atsipūsti. Kiekvieną dieną po filmų dauguma festivalio svečių traukia neformalioje aplinkoje toliau megzti darbinių pažinčių (tai kino industrijoje vadinama specialiu iš anglų kalbos kilusiu terminu – Networking) į įvairius festivalio vakarėlius. Jie organizuojami įvairių šalių ar organizacijų. Tai joms dar viena proga pristatyti per metus sukurtus filmus ar garsinti savo vardą. Aš keliauju į suomių vakarėlį, kuris jau kelintus metu iš eilės vyksta itin neįprastoje erdvėje – buvusioje bažnyčioje.
Didieji vardai ir atradimai
Būna, kad po vakarėlių nespėji į rytinius seansus... Man taip nutiko su konkursinės programos filmu iš Tuniso „Hedis“. Apie šį filmą profesionalių kino žiūrovų Berlyne buvo kalbama nemažai ir atsiliepiama tik teigiamai. Gaila. Bet ką gi – jei nespėjai į filmą bent jau turi porą laisvų valandų pasivaikščioti po tą rytą itin pavasariškai saulėtą Berlyną, pagaliau ramiai išgerti kavos ar netgi pavalgyti. Aš renkuosi trumpą pasivaikščiojimą. Jo metu netyčia pasuku link pamilto „Dussmann“ knygyno, įsikūrusio Friedrichstrasse. Galiausiai ir vėl tenka skubėti į sekantį seansą.
Bėgu į dar vieną konkursinės programos filmą „Ateitis“ (L`avenir). Tai vienas mano šio festivalio favoritų.
Prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve istorijos centre – pagyvenusi paryžietė filosofijos mokytoja Nathalie, įkūnijama vienos talentingiausių šių laikų aktorių Isabelle Huppert. Moteris myli savo darbą ir bando išmokyti vaikus mąstyti savarankiškai. Ji taip pat rūpinasi silpstančia ekscentriška savo motina, bendrauja su vaikais, vyru bei buvusiu mokiniu, kuris tapo filosofu. Ji viską daro tvirtai, bando gyventi pagal savo dėstomą filosofiją. Tačiau vieną dieną jos vyras praneša ją paliekantis dėl kitos moters... Ir tai tik visko pradžia.
Režisierė kuria realistišką ir kartu ironišką moters portretą. Ji toli gražu nesistengia iš pasišaipyti iš savo herojės – jos herojė išlieka tikru pavyzdžiu – rami, stipri ir sugebanti persvarstyti savo pasaulėžiūrą net gyvenimui besiverčiant šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. M. Hansen-Løve už šią puikiai parašytą kartu ir intelektualią, ir tragikomišką, ir be galo žmogišką istoriją neabejotinai verta jos festivalyje pelnyto „Sidabrinio lokio“ už geriausią režisūrą.
Šių metų Berlynalėje kaip ir kasmet netrūko ir garsių vardų. Šiemet tokiais, ko gero, buvo broliai Ethanas ir Joelis Coenai, kurių filmas „Šlovė Cezariui!“ (Hail, Caesar!) atidarė festivalį, ir Spike`as Lee su savo filmu „Chi-Raq“ (Chi-Raq). Šiuos abu filmus vienija jų netradicinės formos. Tai filmai, kurių negalėtų sukurti kiekvienas. O šie kūrėjai per ilgas metus kino industrijoje tikrai išsikovojo teisę daryti tai, ką nori. Nors naujausi šių meistrų filmai nebūtinai papirks plačiųjų auditorijų atstovus, tačiau galbūt ir meistrams kartais galima leisti pasilinksminti...
„Šlovė Cezariui!“ – dar vienas Holivudui dedikuotas filmas. 6-asis dešimtmetis. Gausybė veikėjų, zujančių po kino studiją, tačiau visa ko centre studijos „tvarkdarys“ Edis Mannixas, kuris sprendžia sudėtingiausias studijos problemas ir skandalus, pradedant vienos aktorės nėštumo užslėpimu, baigiant kito garsaus aktoriaus, vaidinančio Cezarį, vadavimu iš jį pagrobusių komunistų scenaristų grupelės. Deja, kiek neaiški pagrindinė istorijos linija, ji pasimeta bendroje veikėjų, situacijų ir suvaidintų studijoje filmuojamų kadrų popiuri ir ši meistriškai surežisuota, gausių aktorių pilna, šmaikšti istorija nedaro pernelyg didelio įspūdžio. Šiuo metu filmas rodomas Lietuvos kino teatruose.
Trailer – „Šlovė Cezariui“
S. Lee savo „Chi-Raq“ kalba nauja ir aktualia tema – apie juodaodžių gaujų nusikalstamumą Čikagoje. Tačiau ji perteikiama itin netikėtai – jos centre Lysistrata ir jos vedama moterų grupuotė, savo vyrams paskelbianti sekso streiką, kol žiaurumas nesustos. Šis streikas plinta vis toliau už Čikagos ribų... O prie viso to – tai hiphopo miuziklas. Režisierius taip pasirenka įdomų sprendimą – jis atvirai, kartais net pernelyg deklaratyviai, herojų lūpomis pareiškia, kad žiaurumas turėtų būti sustabdytas. Filme be galo daug įdomių sprendimų, tačiau kaip ir brolių Coenų atveju – filmo dramatinė linija visame tame paskęsta ir filmas tampa įdomus beveik vien tik dėl formos.
Trailer – „Chi-Raq“
Kaip minėjau anksčiau, vienas smagiausių dalykų kino festivaliuose – atrasti. Atrasti mažai žinomų kūrėjų deimantus tarp garsių vardų ir raudonų kilimų klosčių. Vienas tokių – jaunosios kartos rumunų režisieriaus Adriano Sitaru „Neteisėti santykiai“ (Ilegitim). Jame režisierius nagrinėja moralines problemas keliais lygmenimis. Tam jis pasitelkia Anghelescu šeimą. Įprasto šeimos susirinkimo metu vienas iš keturių palikuonių užsimena užtikę informaciją, kad jų tėvas, gydytojas Viktoras Komunistinio rėžimo metais kolaboravo su valdžia ir įduodavo moteris, ketinančias pasidaryti abortus. Šį jo poelgį vaikai pasmerkia, tačiau šis net neketina gintis.
Po konflikto tėvas priverstas išsikraustyti iš jo paties namų. Šis nutikimas itin paveikia vieną dukrų – Sashą. Ji aiškinasi, ar tiesa, kad jos ir jos dvynio brolio Romeo besilaukdama jų amžinąjį atilsį motina norėjusi pasidaryti abortą. Prie viso to – ji su tuo pačiu savo dvyniu užmezga aistringą romaną. Ji nori jį užbaigti, tačiau jis priešinasi, nes mano, kad jų meilė stipresnė už bet kokias socialines normas. Netrukus ji sužino esanti nuo jo nėščia...
Filmas – itin mažo biudžeto. Nufilmuotas per dvi savaites bene vienoje lokacijoje eksperimentiniu būdu – be scenarijaus, daugiausia improvizuojant. Du filmo operatoriai turėjo dirbti dokumentinio kino principais.
Nors pradžioje režisieriui gana sunkiai sekasi aiškiai perteikti veikėjų tarpusavio santykius, dėl to kiek sunku suprasti, kas vyksta. Tačiau, kai tai pavyksta, filmas įtraukia žiūrovą ne tik į savo veiksmą, bet ir į vis gilesnių etinių klausimų svarstymą ir galiausiai suspindi tik šiuolaikiniam rumunų kinui būdingomis absurdo spalvomis. Šį filmą galės išvysti šių metų „Kino pavasario“ žiūrovai.
Trailer – „Neteisėti santykiai“
Kitas netikėtas radinys, kurį Lietuvoje pamatyti greičiausiai bus kiek sunkiau – tai amerikiečių režisierius Robert Greene dokumentinis filmas „Keit vaidina Kristiną“ (Kate Plays Christine). Jam pasirenkama tema – itin nejauki, kad ne vienam žiūrovui gali kilti klausimas, ar tikrai apie tai turėtų būti kuriamas filmas. Siužeto linija tokia – jauna aktorė Keit ruošiasi vaidmeniui kine – suvaidinti Christine Chubbuck, žurnalistę 1974-aisiais nusižudžiusią tiesioginiame eteryje. Į šią moterį pradžioje visiškai nepanaši aktorė palengva keičia savo fizinę išvaizdą, kad būtų kuo panašesnė į Christine, ir tuo pačiu ieško vis daugiau informacijos apie ją, bando suprasti jos motyvus. Nors iš tiesų filmo, kuriame ruošiasi Keit nėra. „Keit vaidina Kristiną“ – tai itin vizuali ir drąsi kelionė į tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius, tuo pačiu kvestionuojanti mūsų realybės suvokimą bei atverianti kelis jo sluoksnius.
Paskutinis malonus festivalio radinys – dar vienas stiprus prancūzų filmas. Šįkart tai André Téchiné režisuotas konkursinės programos filmas „Būti septyniolikos“ (Quand on a 17 ans). Tai istorija iš Prancūzijos Pirėnų – gamtos apsuptyje iš žiaurumo pilnos neapykantos vienas kitam į saldžią meilę palengva pereina dviejų vaikinų Tomo ir Damieno santykiai. Šis filmas jautriai ir suprantamai atveria jaunų vaikinų kelią į savęs tokių, kokie yra, pripažinimą.
Taigi taip bėgant – prabėga ir pats festivalis. Nors jis šiemet ir nepasiūlė itin didelių „hitų“ – itin ryškių filmų, tačiau kartais to net ir nereikia – gera vien jau būti čia. Gyventi dienas, kai susimaišo diena su naktimi, o kinas su realybe. Būtent dėl to ir norisi sugrįžti. Iki kitų kartų, Berlynale.
