Štai Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjoje, Turkijoje, net Izraelyje, kino festivalių finansavimas stabdomas ir mažinamas dėl neįtikusio repertuaro.

Tikriausiai nieko nebestebina, kad tokios tendencijos akivaizdžios ir Rusijoje, kur kultūros ministru tapus Vladimirui Medinskiui, vis labiau įsigali cenzūra ir kultūrinės laisvės ribojimas.

„Išmanioji“ Kinijos cenzūra

Atsigręžus į Aziją, neretai matome, kaip valstybė naudojasi savo ekonomine ir politine galia, siekdama kontroliuoti tai, ką gali ir ko negali išvysti jos visuomenės narys. Filmų industrija jaučia stiprią valdžios ranką, užgniaužiančią jai nepriimtinų filmų platinimą ir rodymą. Ne taip seniai, 2015 m. vasarą, Šanchajaus tarptautinis filmų festivalis atsisakė rodyti japonų anime filmą „Titanų ataka“ („Attack on Titan“), po to kai Kinijos kultūros ministerija įtraukė šį filmą į juodąjį sąrašą.

Šis sąrašas nustatė filmus, kurie uždrausti rodyti, nes juose vaizduojamas „smurtas, pornografija ir teroristiniai veiksmai“, kurie „kenkia visuomenės moralei“. Kinijos valdžia kritiškai vertina Šanchajaus tarptautinį filmų festivalį, nepaisant to, kad jis yra ilgiausiai gyvuojantis kino festivalis šalyje. Tačiau cenzūros pareigūnams neįtinka jame rodomi aštresnio turinio filmai.

2014 m. rugpjūtį Kinijos vyriausybė nusitaikė į kitą festivalį – uždarė 11-ąjį Pekino nepriklausomų filmų festivalį jo pirmąją dieną. Šis renginys buvo reta galimybė pasireikšti nepriklausomiems Kinijos filmų kūrėjams, tačiau jis kėlė įtarimus vyriausybei. Ji konfiskavo iš festivalio organizatorių dokumentus ir filmus, bijodama, kad juose yra kritikuojama komunistinė valdžia. Savarankiškos kino bendrovės kino kūrėjai Kinijos vyriausybės spaudimą jautė jau kelerius metus. „Pastaruosius metus, kai jie spaudė mus nutraukti festivalį, tiesiog persikeldavome į kitą vietą arba atidėdavome rodymą, – sakė kino kritikas Li Xianting. – Tačiau šiais metais nebegalime tęsti festivalio. Jis uždraustas.“

Tai ne pirmas atvejis komunistinėje Kinijoje, kai yra apribojamas tam tikrų filmų rodymas. 2013 m. Kinijos kino teatrai nutraukė Quentino Tarantino filmo „Ištrūkęs Džango“ („Django Unchained“) rodymą. Jis repertuare vėl atsidūrė, kai buvo iškirpta scena su nuogu aktoriumi Jamie Foxx. Jameso Bondo filme „007 operacija Skyfall“, kurio dalis filmuota Šanchajuje, išimta scena, kurioje rodoma prostitucija Makao, Kinijos regione. Be to, filme nebeliko scenos, kurioje samdomas žudikas (vaid. Ola Rapace`as) Šanchajaus dangoraižyje nušauna kiną apsauginį. Cenzūruota filmo versija sukėlė žiūrovų pasipiktinimą, bet bilietų pardavimo į šį filmą nesumažino.

Holivudas yra priverstas prisitaikyti prie Kinijos valdžios primetamų taisyklių. Kinija yra viena iš valstybių, kurioje parduodama daugiausia bilietų į kino teatrus, tad norėdami uždirbti, JAV kino filmų prodiuseriai sutinka su šios valstybės diktuojamomis sąlygomis. Siekdamos išvengti cenzūros, kino studijos pačios pristato specialiai Kinijos rinkai pritaikytus filmus. 2012 m. Kinijos komunistinė valdžia sugriežtino cenzūrą ir tuo pačiu padidino užsienio filmų rodymą – nuo 20 iki 34.

Pietų Korėjos išimtys ir Šiaurės Korėjos kasdienybė

Kišimasis į festivalių veiklą akivaizdus ir kitose Azijos valstybėse. Štai ir Pietų Korėjoje – pažangioje demokratiškoje valstybėje, taip besiskiriančioje nuo Šiaurės Korėjos – pasitaiko informacijos ribojimo siekių.

2015 m. sausį Pietų Korėjoje Busano meras Seo Byeong-soo privertė atsistatydinti Busano tarptautinio filmų festivalio direktorių Lee Yong-kwan. Oficiali priežastis – siekis atnaujinti festivalio organizaciją. Tačiau visiems buvo aišku, kad pretekstas visai kitas. Prieš kelis mėnesius festivalio organizatoriai atsisakė paklusti vyriausybės draudimui rodyti filmą „Skafandras“ („Diving Bell“). Vyriausybė nepanoro, kad kino teatrų repertuaruose būtų dokumentika, kurioje atskleidžiama kelto „Sewol“ tragedija. Kontroversišks dokumentinis filmas kritikuoja vyriausybės veiksmus, 2014 m. balandį nuskendus keltui „Sewol“. Tragedijos metu žuvo 304 žmonės, tarp kurių dauguma buvo moksleiviai. Pietų Korėjos valdžia oficialiai neprisipažino, kad siekia riboti informaciją. Tačiau, nors ir teisėtomis priemonėmis, Busano tarptautinio filmų festivalio direktorius atpildo už savo veiksmus sulaukė.

Šiaurės Korėja – visai kitas atvejis. Likęs pasaulis beveik nemato, kas vyksta šios valstybės viduje. Taip pat ir Šiaurės Korėjos žmonėms yra visiškai uždaryta prieiga prie išorės informacijos. Tiek vidaus rinkai, tiek išorei siekiama parodyti, kad Šiaurės Korėja yra tobula valstybė, kurioje žmonės gyvena laimingą idilišką gyvenimą.

Tai puikiai perteikta viename iš šių metų „Kino pavasario“ filmų „Čia visad šviečia saulė“ („В лучах солнца”). Režisierius Vitaly Mansky gavo leidimą filmuoti Šiaurės Korėjoje. Jis tikėjosi parodyti, koks buvo gyvenimas Sovietų Sąjungoje. Tačiau jo laukė netikėtumas. Jam nebuvo leista filmuoti tikro žmonių gyvenimo. Šiaurės Korėjos valdžia siekė pateikti tobulos visuomenės įvaizdį, tad parinko šeimą, kuri turėjo atlikti šį vaidmenį. Režisierius įjungė kamerą ir pradėjo filmuoti viską iš eilės, tokiu būdu įamžindamas Šiaurės Korėjos gyvenimo absurdą. Iš principo jis pasiekė savo tikslą – atskleidė visą apimantį totalitarinės valstybės kontroliavimo mechanizmą. Tai, kas vyko Sovietų Sąjungoje, vyksta ir dabartinėje Šiaurės Korėjoje – sukuriama tobulo gyvenimo iliuzija, kuria vietiniai žmonės verčiami tikėti, o atvykėliai neturi kito pasirinkimo, kaip tik priimti šią „tiesą“.

Viduržemio jūros regionas – užmerktomis akimis

Bandymai apriboti vyriausybei nepriimtinas idėjas vyko ir demokratiškame Izraelyje. 2014 m. gruodį „48 mm – Tarptautinis filmų festivalis Nabka ir atgal“, organizuojamas nevyriausybinės organizacijos „Zochrot Tel Avive“, sulaukė spaudimo iš Izraelio kultūros ir sporto ministerijos. Šis festivalis siekia supažindinti izraeliečius su Palestinos Nabka (arabų kalba „katastrofa“) ir palaiko palestiniečių pabėgėlių teisę grįžti į Izraelį. Ši grupė tiki, kad Izraeliui reikia prisiimti atsakomybę už Nabką, ir dirba, siekdama padidinti Izraelio visuomenės sąmoningumą Nabkos klausimu. Izraelio vyriausybė, teigdama, kad šis festivalis remia Izraelio priešus, siekė nutraukti jo bei kino teatro finansavimą. Pasak kino teatro direktoriaus Alono Garbuz, nusiteikusieji prieš šį festivalį, turėtų ateiti pažiūrėti tuos filmus, nes būtent tiems žmonėms labiausiai jie ir skirti.

Tuo tarpu Turkijos filmų kūrėjai susiduria su besikeičiančiomis politinėmis aplinkybėmis. 2015 m. balandį Turkijoje prieš valstybės cenzūrą sukilo šalies filmų kūrėjai. Dokumentinis filmas „Bakur“ („Šiaurė“), pasakojantis apie kurdų sukilėlius, buvo pašalintas iš Stambulo tarptautinio filmų festivalio programos, kai organizatoriai iš Turkijos Kultūros ministerijos gavo laišką, nurodantį, kad filmas neturi reikiamo registracijos sertifikato. Turkijos kino kūrėjai į tai reagavo, kaip į augančią politinę cenzūrą. Režisierių susirūpinimas vyriausybės veiksmais iškilo ne veltui. Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, siekiančiam įsitvirtinti Turkijoje kaip vieninteliam valdovui, tuo metu problemų kėlė Žmonių darbininkų partijos, simpatizuojančios kurdams, iškilimas. Tai reiškė jo partijos, Teisingumo ir plėtros partijos (AKP), galios menkėjimą. Todėl ne veltui toks buvo „Šiaurės“ likimas.

Verta prisiminti Turkijos vyriausybės veiksmus 2014 m. vykusiame prestižiniame Antalijos auksinio apelsino kino festivalyje, kai buvo uždraustas rodyti filmas apie 2013-ųjų Gezi parke vykusius protestus. 2013 m. planai pastatyti prekybos centrą Gezi parko vietoje išprovokavo protestus, suvienijusius sekuliarių pažiūrų turkus. Nors kai kurie valdančiosios partijos veikėjai pasisakė už pastangas tartis, tuometinis Turkijos ministras pirmininkas R. T. Erdoganas buvo nusiteikęs kovingai ir ėmėsi griežtų veiksmų prieš protestuotojus. Šie protestai išplito į kitus šalies miestus ir peraugo į demonstracijas prieš R. T. Erdogano valdymą, o per neramumus žuvo aštuoni žmonės. Pastaraisiais metais Turkijoje, iš pradžių premjeru, o vėliau prezidentu tapus R. T .Erdoganui, visose kultūros srityse vis stipriau jaučiama auganti cenzūra.

Rusijos gręžimasis atgal

Lietuvą pasiekė atgarsiai apie didėjančią Rusijos kontrolę ir cenzūrą. Kino industrija – ne išimtis. 2015 m. rugsėjį Maskvos kultūros komitetas nutraukė finansavimą kino festivaliui „Maskvos premjera“. Tikėtina, kad tokio likimo jis susilaukė, nes buvo traktuojamas kaip LGBT filmų festivalis. Pasak valdžios, tai buvo padaryta dėl ekonominių sunkumų. Vis dėlto, vietoj to numatomas Jaunimo festivalis – teigiamas, orientuotas į jaunąją auditoriją, vadovaujamas miesto tarybos nario Jevgenijaus Gerasimovo.

Šis, rodos, pagrįstas Rusijos valdžios veiksmas tuo nesibaigė. Sausio mėnesį pasigirdo siūlymas uždrausti filmus, kurie „teršia šalies kultūrą, kėsinasi į tautos vienybę ir konstitucinės santvarkos pamatus“. Rusijos kultūros ministras V. Medinskis paragino šalies kultūros institucijas bei spaudą „puoselėti valstybės ir visuomenės stiprybę stiprinant tautos istorijos pagrindu diegiamas vertybes“. LGBT teisių aktyvistai nerimavo, kad tai nukreipta prieš juos ir kad šis draudimas suteiks valdžios pareigūnams pretekstą filmuose cenzūruoti LGBT temas ir personažus.

Jau 2012 m. V. Medinskis išleido įsaką, kokios temos gali būti liečiamos filmuose: „Rusija – daugiatautė šalis“, „Karinė Rusijos šlovė: pergalės ir nugalėtojai“, „Pareigos žmonės: gyvoji karo Afganistane atmintis“, „Liaudies karas: mažai žinomi, ryškūs ir dramatiški Didžiojo Tėvynės karo istorijos puslapiai“. Taip pat šiuolaikinio gyvenimo temos: „Šiuolaikinės sėkmės istorijos. Siužetai, galintys įkvėpti“, „Visuomenė be ribų: apie žmonių su ribotomis galimybėmis gyvenimą ir savirealizacijos žygdarbį“, „Amžinos vertybės kaip nacionalinio kultūrinio kodo pagrindas: šeima, tradicija, meilė ir ištikimybė“ bei „Įstatymas ir teisėtvarka: šiuolaikinės visuomenės herojai kovoje su nusikalstamumu ir teroru“. Gal net neverta minėti, kokią santvarką primena toks temų ribojimas.
Pastaraisiais metais Rusijoje uždrausta nemažai filmų. Tarp jų – ir neseniai Lietuvos kino teatruose rodytas režisieriaus Gasparo Noé filmas „Meilė“ („Love“).

Kultūros ministras nerado žodžių išreikšti savo nuomonę apie šį filmą. Tačiau jų netrūko Sankt Peterburgo Dūmos deputatui Vitalijui Milonovui:„Man neįdomu žiūrėti erotines melodramas. Jos gali būti įdomios tik paaugliams. Normaliam rusui jas žiūrėti nėra prasmės. Kad sužinotum, jog narkotikai yra blogis, nebūtina jų ragauti.“

Rusijoje buvo uždraustas ir filmas „Numeris 44“ („Child 44“, rež. Danielis Espinosa), V. Medinskiui pareiškus, kad „filme iškreipiami istoriniai faktai, netinkamai interpretuojami kariniai ir pokariniai įvykiai bei tos epochos tarybinių žmonių charakteriai“.

Kaip iškraipantis tiesą, buvo užsipultas ir filmas apie Krymo totorius „Grįžimas“ („Haytarma“). Rusijos valdžiai nepatiko, kad filme atskleidžiama Stalino Krymo totorių deportacija. Aštrios kritikos susilaukė ir pačioje Rusijoje sukurta bei iš valstybės finansuota Andrejaus Zviagincevo drama „Leviatanas“ („Левиафан“). Filmas, laimėjęs „Auksinį gaublį“, neįtiko Rusijos valdžiai, kaip diegiantis antirusiškas vertybes. Pasak V. Medinskio, „Leviatanas“ neteisingai vaizduoja Rusijos piliečius ir gyvenimo šalyje tikrovę.

Šių metų „Kino pavasario“ repertuare pasirodys Rusijos kultūros ministrui taip pat neįtikęs filmas „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („Милый Ханс, дорогой Петр“). Aleksandro Mindadzės režisuotas filmas vaizduoja 1941 m. priverstinę ruso ir vokiečio draugystę. V. Medinskis šį filmą pavadino antiistorišku.

Tai, kas vyksta Rusijoje, jau mažai ką stebina. Filmai neretai tampa galimybe paliesti aktualias problemas. Tačiau Kremlius nesutinka šios idėjų raiškos priemonės išskėstomis rankomis. Jis siekia kontroliuoti tai, kas rodoma valstybės piliečiams, ir užgniaužti bet kokią saviraiškos laisvę.
Pasaulyje yra buvę daug kino cenzūros atvejų. Tad verta pasidžiaugti, kad Lietuvos kino festivaliuose galima pamatyti pačius įvairiausius filmus. Ši tendencija, žinoma, ryški ir „Kino pavasaryje“, kuris ir šiemet, kovo 31–balandžio14 d., rodys kitose valstybėse uždraustus filmus.