– Lietuvoje viešite ne pirmą kartą, gal filmo atsiradimą lydėjo kokia priešistorė, kuri paskatino pasidalinti savo istorija?
– Filme tik iš dalies užsimenu, kokia buvo mano istorijos pradžia. Vis dėlto turiu kur kas asmeniškesnę patirtį, kuri ištiko mane, lankantis Vilniuje su grupe. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2007 metais. Mes turėjome koncertą po kurio supratau, kad tai paskutinis mano pasirodymas ir daugiau su šia grupe nebegrosiu. Tuomet kolegos pasisodino mane ir surengė man asmeninį koncertą. Tai buvo nuostabi patirtis. Tada prie manęs priėjo vienas kunigas, kurio iki tol nepažinojau, ir pasiūlė pernakvoti bažnyčioje. Žinoma, aš sutikau.
– Turbūt, iki tol neplanavote nakvoti bažnyčioje?
– Nežinojau nei, kas tas kunigas, nei kokia tai vieta, bet labai norėjau ten pernakvoti. Jis nusivedė mane prie paveikslo į Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje aš praleidau naktį. Kai kitą rytą pabudau, buvau tarsi aplietas vandeniu. Visur telkšojo vanduo. Iki šiol nežinau, kas tai buvo.
Man pasakė, kad tai pirmasis Gailestingumo paveikslas. Iš pradžių tuo nepatikėjau, bet kai išgirdau daugybę detalių, supratau, kad tai negali būti netiesa. Tokia buvo pirmoji pažintis. Bet mano asmeninės istorijos filme nėra.
– Ar Jumyse kas nors pasikeitė po tos nakties?
– Gal nebūtinai iškart tą naktį. Manau, tai buvo tam tikra pabaigos pradžia. Daug metų meldžiau gailestingumo. Pirmuosius dvidešimt šešerius metus gyvenau tipišką muzikanto gyvenimą. Man niekas nerūpėjo. Po to, kai supratau, kad tai niekur neveda, Gailestingumo įvaizdį pažinau kaip kelią, kuriuo galėjau prašyti malonės. Po tos nakties, supratau, kad galbūt jos sulauksiu ir gailestingumas man yra prieinamas. Manau, nuo tos nakties pradėjau pasitikėti šia galimybe.
– Dokumentinis filmas primena kelionę, sekant paskui istorijos faktus. Kiek ji truko? Ar tikėjotės tokio proceso?
– Tai truko metus. To tikrai nesitikėjome. Turėjau trumpą sąrašą žmonių, kuriuos norėjau pakalbinti, bet jų pasakojimai nuvesdavo pas kitus pašnekovus. Aš žinojau keletą detalių, kurių turėjo užtekti. Bet dabar manau, kad tai turėtų būti Gailestingumo festivalis, ypatinga diena.
– Gal be istorijos išnarpliojimo, turėjote ir kitą idėją, kuria norėjote pasidalinti su žiūrovais?
– Nuo pat pradžių žinojau, kad pasaulyje niekas nežino šio paveikslo. Žino jo motyvą, bet ne originalą. Žinojau, kad niekas juo nepatikės kaip ir aš iš pradžių. Pasaulis ilgisi šio paveikslo. Jeigu ieškotume paveikslo internete paieškos laukelyje jis būtų tik penkiasdešimtas. Kodėl originalas nėra visų mėgstamiausias? Manau todėl, kad į jį žiūrėti nėra lengva. Ne kiekvienas gali išvysti šio paveikslo grožį. Kultūra, mano nuomone, nebesupranta, kas yra grožis, kaip jis atrodo ir kaip į jį reikia žiūrėti, kad pamatytum.
Noras sugrąžinti grožio sąvoką, atgauti kultūrą iš pačios savęs, tapo asmenine mano misija. Filme noriu pasakyti ir tai, kad grožis neturi priežasčių ar tikslų. Jis neturi naudos. Kaip ir graži moteris – ji ne naudos objektas. Ji tiesiog yra graži. Grožis nėra funkcija, jis egzistuoja savaime. Kai į grožį žvelgi kitu keliu, giliau, už paveikslo ribų, tuomet turi galimybę išvysti Dievą. Kultūra šiandien jam yra akla.
– Filme kalbinate ne tik teologijos žinovus, bet ir meno ar net pop kultūros atstovus komiką Jimą Gaffiganą, muzikantą aktorių Harry’į Connickį Jaunesnįjį. Kodėl įtraukėte ir juos?
– Šiame paveiksle yra labai daug grožio, kuris buvo nepastebėtas. Turiu omenyje dailininkus, kurie stengėsi paveikslą padaryti geresniu: pridėti garbanotus plaukus, spinduliams suteikti daugiau spindesio, už nugaros nutapyti duris, kalnus ar kitokį peizažą. Jie nematė tikrojo paveikslo grožio. Aktorių ir muzikantą Harry Connicką Jaunesnįjį bei komiką Jimą Gaffiganą kalbinau kaip menininkus. Ne kaip daugiau žinančius apie Dievo gailestingumą ar paveikslą. Norėjau išgirsti, kaip jie kalba apie meną.
Manęs žmonės klausia, kodėl kuriu filmą apie paveikslą, kuris nepatiko net pačiai Faustinai. Kaip jai galėjo patikti atvaizdas, jeigu ji matė Dievą? Nėra, tikslo įrodinėti jo stebuklingumo. Taigi, viena iš filmo idėjų – iš naujo išsiaiškinti grožio tiesą, priartėti prie jos.
– Kuriant filmą Lietuvoje praleidote nemažai laiko, minėjote, kad įsimylėjote mūsų šalį. Tai kiek netikėta, kai žinai, kaip patys esame įpratę gan abejingai atsiliepti apie save. Kas patraukė Jus?
– Manau, pirmiausia, žmonės. Kartais iš savo asmeninio suvokimo sunku pamatyti dalykus kitaip. Kaip ir kalbėjome, nėra lengva pamatyti grožį – paveikslo, šalies... Iki tol, kol akys praregi ir pamato. Manau, visi myli savo šalį, net ir tuomet, kai apie ją mąsto neigiamai. Bet jeigu išvyksti, ieškodamas gražesnių dalykų, kaip ir paveiksle, kai norisi gražesnių plaukų, žavesnio veido – galima sakyti, nepastebi tikrojo paveikslo, savo šalies grožio. Istorija, kuri ištiko jūsų šalį žmones padarė ne tik liūdnus, bet ir gražius.
– Manau, kad Jūsų filmas mums padės geriau suprasti, ką turime ir kad esame pasaulinės kultūros dalis.
– Filme yra keturios siužetinės linijos, kuriose savaip skleidžiasi paveikslo, bažnyčios, jūsų šalies ir mano gyvenimo istorijos. Atrodytų, kad visuose siužetuose tarsi pasakojama ta pati istorija. Taip ir yra. Tai ta pati Jėzaus istorija, pagal kurio atvaizdą esame visi sukurti. Tiesiog reikia išlaukti savo laiko, kuris neturėtų būti suprastas kaip netikėta sėkmė. Tai paviršutiniška ir netikra, tuomet ir vėl norisi vaizdinių, o ne tikrojo grožio. Taigi, Jūsų šalis nuostabi, nes pirmiausia ji yra.
