Abi jos įvyko privačiose jaukiose erdvėse, kuriose susibūrė nedidelės žiūrovų kompanijos, susirinkusias pažiūrėti filmo ir pabendrauti su režisiere Giedre Žickyte.
„Visi pokalbiai su žiūrovais man labai svarbūs. Visų pirma todėl, kad filmą kūri ne vienerius metus, per kuriuos sukaupi labai daug ekrano paraštėse liekančios informacijos. Po peržiūrų žiūrovams kylantys klausimai natūraliai praplečia filmo istorijos ribas ir leidžia papasakoti ir tai, kas tiesiog „nebetilpo“ į patį kūrinį. Kita svarbi tokių susitikimų priežastis yra klausimų, kuriuos kelia pats filmas, aptarimas. Juk tam ir kuri filmą, kad papasakotum, kas tau svarbu, kad išprovokuotum žiūrovus galvoti, diskutuoti, dažnai ir prieštarauti mums, kūrėjams, rūpimais klausimais. Pirmieji susitikimai praėjo puikiai ir įkvėpė pasitikėjimo būsimoms peržiūroms ir pokalbiams su kur kas didesnėmis kino salių auditorijomis, “ – įspūdžiais dalinosi režisierė Giedrė Žickytė.
Vito Luckaus organizuojamų kūrybinių pasisėdėjimų įkvėptos peržiūros su kaupu išpildė ir jas savo namuose priėmusių organizatorių bei jų svečių lūkesčius, kurie liko sužavėti ir paties filmo, ir galimybės betarpiškai pabendrauti su režisiere. „Ilgus metus savo namuose buvau pasikabinus plakatą su Vito Luckaus fotografija. Man patiko iš jos sklindantis laisvės jausmas. Tada autoriaus neprisiminiau tik žinojau, kad sovietmečiu ši fotografija buvo uždrausta. Tokia buvo mano pirma pažinti su fotografu Vitu Luckumi, kol nepamačiau filmo „Meistras ir Tatjana“. Jo fotografijos pilnos žaižaruojančios akimirkos čia ir dabar, sekundės trapumo, jo vidinė laisvė, jo liūtas, jo meilė mūzai, jo begalinė jėga ir aistra švęsti gyvenimą mane užbūrė, susuko galvą ir dabar nepaleidžia. Noriu perskaityti visus straipsnius apie jį, sužinoti visas istorijas apie jį. Norėčiau sudalyvauti bohemos vakarėlyje jų namuose, norėčiau sutikti jį!,“ – po peržiūros sakė viena iš jos dalyvių Vita.
Kita dalyvė pastebėjo: „Vitas Luckus – legenda. O tokios asmenybės reikalauja ne vieno ir ne dviejų filmų. Režisierė padarė sunkų darbą: ji pralaužė video ledus pradedant sekti istoriją apie šį laisvos sielos fotografą, jo darbus, jo Tatjaną, jo liūtą ir jo tragediją.“ „Džiugu, kad atsiranda asmeniškesnių filmų apie praeitį. Vito Luckaus istorija skatina įvairiau įsivaizduoti sovietmetį ir, žinoma, Lietuvos fotografiją,“ – jai antrino kitas žiūrovas. O visų dalyvių įspūdžius reziumavo Donatas: „Puikus filmas, apie puikų herojų!“
Šių metų Lietuvos kino apdovanojimuose keturias Sidabrines gerves pelniusi juosta kviečia pasinerti į aistringos meilės ir kvapą gniaužiančios fotografijos pasaulį. Jo centre – Vitas Luckus, vienas iš Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, su fotoaparatu išmaišęs visą Sovietų Sąjungą. Aplinkiniai vadino jį vikingu, kopijavo jo manieras, išvaizdą, žavėjosi, stebėjosi, pavydėjo, bijojo, perpasakodavo būtas ir nebūtas istorijas. Vilniuje gyveno su gražuole žmona Tatjana, kartu namuose augino liūtą ir tapo vieną ryškiausių 7-ojo dešimtmečio porų. Ne mažiau ryškūs buvo ir jų namai – visada pilni spalvingiausios chebros, gyvenimo džiaugsmo ir pokalbių iki aušros. „Meistras ir Tatjana“ – neišgalvota, įkvepianti ir iki širdies gelmių sukrečianti genialaus kūrėjo gyvenimo ir meilės istorija.
Lietuvos kino teatruose „Meistras ir Tatjana“ pasirodys spalio 16 d.
Nuotraukų galerijoje – akimirkos iš filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūrų pas kino entuziastus:
