Serialas, pasirodęs 1999-2007 metais, ne tik tapo televizijos klasika ir aukso standartu (kaip koks „Twin Peaks“), ne tik susirinko saujomis apdovanojimus – jis tapo keistu paminklu Vakarų dviveidiškumui, nes filmo oficiali moralinė žinutė (nusikalsti yra blogai, esantys visuomenės paraštėse sumoka didelę kainą) yra visiškai priešinga tam, kaip kūrinį priėmė žiūrovas.
Ne veltui Amerikos feministės, kovotojai su patyčiomis ir moralistai protestavo prieš serialą, rašydami apie tai, kad jis faktiškai moko žiūrovus to, ko neturėtų mokyti. Kad žiūrovai žiūri ir žavisi gyvenimu greitojoje eismo juostoje, su dideliais pinigais ir karštomis moterimis. Kontrastas yra paprasti, sąžiningi, įstatymų klausantys gyventojai, kurių nuobodumas ir pilkuma stačiai sunkiasi iš ekrano. Daugelis žiūrovų žino, kurioje pusėje norėtų būti, net jeigu ir nedrįstų.
Vienas mano draugas, gana iškankintos sielos ir nervų, man pripažino, kad jis „Sopranų“ nežiūri, nes pagal aprašymus ir recenzijas žino, kad veikėjai jam patiks, o jie negali patikti, nes nėra tokie žmonės, kuriuos yra leidžiama mėgti. Kaip kokia mergina, kuri bijo susitikimo su vyru, kuris visuomenėje vertinamas iš neigiamos pusės – nepaklūstantis taisyklėms, nepraustaburnis, pavojingas – tačiau žinanti, kad negalės likti jam abejinga, nes ji žino, kad jai beprotiškai patinka tokie.
Tai ne pirmas kartas kinematografe ir televizijoje, kai būtent neigiami herojai tampa publikos numylėtiniais. Klasikinis pavyzdys buvo Oliver Stone ir jo 1987 m. filmas „Wall Street“ – komunistinių pažiūrų režisieriaus niekas niekada neįtarė simpatijomis finansų spekuliantams ir nekilnojamojo turto vertelgoms. Jis kūrė pamokomą istoriją apie tai, koks baisus kapitalizmas, tačiau netyčia (tikiu, kad netyčia) sukūrė mėgdžiojimo ir susižavėjimo ikonas: Gordon Gekko, kuris moko, kad nereikia būti avimi, nes avis skerdžia, ir kad jei nori draugo – nusipirk šunį, ir kad pinigai niekada nemiega, ir jo jauną pameistrį ir sekėją, kuris nori būti lygiai toks pat oligarchas.
Serialo „Sopranai“ kūrėjas David Chase nieko netyčia nedarė. Visiškai aišku, kurie serialo veikėjai bus mėgiami ir dievinami ir dėl ko, net jei tuo pačiu metu yra nuosekliai neigiami visi kaltinimai nusikalstamumo ir mafijos šlovinimu. Jie žinojo, ką jie darė.
Serialas pagal siužeto yra kronikų formato, ir, kaip ir „Krikštatėvio“ trilogija (kurią žiūri, prisimena ir cituoja dauguma „Sopranų“ veikėjų). Tai yra šeimos kronika. Tiksliau, dviejų šeimų: santuokinės ir kriminalinės, persipynusių taip, kad vaikai užėjusius į svečius tėvo bendradarbius vadina „dėdėmis“, nors jie ir ne giminės.
Abiejų šeimų galva yra Anthony Soprano, jau amžinatilsį aktoriaus James Gandolfini geriausias vaidmuo: didelis, daug valgantis ir geriantis, cigarus rūkantis, ryžtingas, darbštus, nelabai išsilavinęs, tačiau išskirtinio emocinio intelekto nusikaltėlis. Kartu jis yra nervingas, ne visada sulaikantis temperamentą trečiosios kartos italų amerikietis, einantis į psichoterapijos seansus slapčia nuo visų, nes mafijos paniatkėse viskas, kas susiję su psichine sveikata, yra toks pat tabu, kaip ir oralinis žmonos ar meilužės tenkinimas arba homeseksualizmas (ne, ten patyčių nėra – už pastarąjį ten tiesiog žudo).
Oficialiai Tony yra komunalinių atliekų surinkimo ir perdirbimo konsultantas, iš tikrųjų – savo regiono organizuoto nusikalstamumo šeimos vadovas, vadovaujantis, per savo kapitonus (kurie, savo ruožtu, vadovauja eiliniams torpedoms), visai sudėtingai imperijai, apimančiai viską – nuo paprasto reketo paslaugų picerijoms ir masažo salonams, mažmeninės prekybos narkotikais, plėšimo, paprastų vagysčių, pinigų skolinimo lošėjams-degeneratams už labai didelius procentus, iki didelių viešųjų projektų, draudimo bendrovių mulkinimo, statybos ir manipuliavimo profesinėmis sąjungomis.
Šeši sezonai, 86 epizodai, ir ištisa enciklopedija galimybių apie tai, kaip užsidirbti galima iš visko, tik reikia stengtis ir svajoti. Tiesa, kartais už tai tenka sėsti į kalėjimą, bet nedažnai ir neilgam. Didesnė rizika yra būti nušautam, nes iš visko uždarbiauja ir kitos šeimos – kai tik nesi apyvartoje, tavo pinigus susirenka kažkas kitas.
Tony Soprano turi namie nelabai laimingą, bet labai gerai aprūpintą blizgučiais ir daiktais žmoną ir du bjaurius paauglius vaikus, kuriuos labai myli. Už namų ribų jis turi įvairus patrauklumo meilužes (nuo 24 metų rusės imigrantės iš Kazachstano iki prabangių vadybininkių, parduodančių prabangius automobilius), ir kartartėmis dulkina atsitiktines moteris. Nėra lengva žmogui, kurio biurai yra ne tik šiukšlyne, bet striptizo biure ir mėsininko parduotuvėje. O kam dabar lengva?
Mafijos šeima yra įvairaus amžiaus ir protinių sugebėjimų vyrai (moterys ten būna arba lovoje, arba parduotuvėje), kur nėra favoritų ir jokių neteisingų paskyrimų: žmonės skinasi kelią į viršų, ir į didesnius pinigus, tik vienu būdu: kuo daugiau uždirbi savo bosui, tuo daugiau gali uždirbti sau, ir tuo greičiau pats būsi kieno nors bosu. Jei esi lojalus ir patikimas, vienintelis rūpestis yra atsegti aukštesniam pareigūnui nusikaltėlių hierarchijoje tiek, kiek priklauso. Kitų rūpesčių kaip ir nėra. Jei esi lojalus. Nes jei nesi, antro šanso niekas nebeduoda.
Šis šaltas racionalumas ir pagarba sausiems skaičiams yra viena didžiųjų pamokų iš šio serialo. Nubraukus nusikalstamos veiklos aspektą, filmas gali išmokyti visus zyzlius, kad gyvenime reikia mažiau žiūrėti į kitus ir skųstis, kad jiems sekasi, nes jie, girdi, turi giminių ar ryšių – kas stengiasi, tas ir turi, kas daugiau ir protingiau dirba, tas daugiau ir pasiekia.
Antroji pamoka yra tai, kad už visas nesuvaldytas silpnybes tenka mokėti. Gyvenime iš esmės leistina viskas, kas tau priimtina, jei tu kontroliuoji ydas, o ne jas tave. Serialas kantriai kartoja, kad jei savęs nesuvaldai, tave suvaldo kiti, ir tikrai rezultatas nebūna tavo naudai.
Trečiasis, ir visai netikėtas (bet ne manęs pirmojo pastebėtas) serialo privalumas yra tai, kad nelabai išsilavinęs mafijos tėvas seriale siūlo išsamų kursą apie tai, kaip vadovauti žmonėms, daryti jiems įtaką, motyvuoti, auginti talentus, deleguoti ir reikalauti atsakomybės. Ne veltui šio serialo pagrindu yra parašyti vadybos vadovėliai (žinoma, vis primenantys, kad negalima už nusikalstamų grupuočių ribų pavaldinių daužyti kumščiais, o iš nemokių klientų išieškoti skolas beisbolo lazdomis, net jei labai reikia). Įsigilinę į juos nustemba, kad kiekviename epizode yra vis naujos pamokos. Tony Soprano, neskaitęs vadybos vadovėlių, beveik visada, intuicijos vedamas, elgiasi teisingai. Jis savo pavaldinius pozicionuoja, globoja, baudžia, skatina kaip futbolo rinktinės treneris, visą laiką žiūrėdamas geriausio rezultato.
Kaip ir daugelis geriausių serialų, „Sopranai“ yra daugiasluoksnis kūrinys. Anglų kalbos mylėtojai jame ras visą italų kilmės amerikiečių dialekto puikumą (kartą Niujorke nuėjau pirkti lagamino į paprastą italų parduotuvėlę ir vos neapsivožiau – taip, žinojau, kad serialas autentiškas, bet parduotuvėje du bernai kalbėjo tiksliai taip, kaip seriale, lyg jie būtų aktoriai). Tie, kam patinka prievarta, šaudymai ir kraujas, ten ras pakankamai. Savamoksliams šeimos psichologams patiks vyresnio amžiaus giminaičiai filme, parodyti filme taip, kad nejučiomis, sulaikęs kvėpavimą, gaudai jų kiekvieną sakinį ir šnibždi pats sau, kad bet kurioje giminėje pažįsti tiksliai tokius pat – bambančius, įkyrius, į save koncentruotus, prognozuojamai blogos nuotaikos.
Charakterių iškilumas yra stulbinantis - net jei kai kada jaučiasi, kad rašant dialogus yra mėgaujamasi, ir į paprastų veikėjų lūpas įdedami palyginimai, metaforos ir išmąstyti šmaikštumai yra tiesiog per geri – taip šie žmonės negalėtų kalbėti, taip kalba tie, kam eilutes rašo scenaristų komanda; tačiau tai netrukdo žiūrovui. Na gerai, tai teatras, pagalvoji, gal jie taip ir nepasakytų, bet užtat kaip pasakyta.
Kalbėti apie vaidybos kokybę net nereikia, bet vis tiek parašysiu. Niekada, nė vienoje vietoje, nė vienas aktorius – jaunas, senas, vyras, moteris – neleidžia žiūrovui pajusti nė trupinėlio dirbtinumo arba pozos. Skirtingi sezonai ir epizodai yra režisuoti daugelio skirtingų režisierių, tačiau žiūrovas apie tai net negalvoja ir nepastebi, nes serialas įvairus, bet tuo pačiu – vientisas. Kaip ir garso takelis – rūpestingai parinktas, eklektiškas, bet kuriantis nuoseklią nuotaiką ir atmosferą.
Pradžioje pasakiau, kad visi žmonės skirstomi į tuos, kas matė Sopranus, ir į tuos, kas jų nematė. Ne, patikslinu. Yra tie, kas matė, ir tie, kas dar žiūrės.
