„Buvo filmuotas filmas „Nežinomi faktai: Diatlovo perėjos tragedija“. Jis paremtas tikra istorija, kaip 10 sovietų slidininkų tiesiog žuvo [kalnų – LRT.lt] perėjoje. Buvo labai ilgai nagrinėjama, bet niekas nesurado priežasties, kodėl taip įvyko. Ta istorija buvo atkurta Vilniuje. Uralo kalnai buvo filmuoti žiemą Trakų rajono žvyro karjere“, – LRT Radijui atskleidžia J. Pazikaitė.

Prodiuserius domina ir sovietinė architektūra

Anot K. Drazdausko, galima apsibrėžti, kad Vilniaus senamiestis yra labiausiai mėgstamas užsienio prodiuserių iš visų Lietuvos vietos.

„Manau, kad tai lemia Vilniaus unikalumas. [...] Nors Vilnius yra labai nedidelis, matuojant miestų masteliais, turime labai didelę architektūros įvairovę. Miesto dydis labai parankus filmavimams. Dirbti čia gana nesunku, nes gyventojų tankis nėra toks didelis. Todėl dažniausiai, kai bandomi kurti istoriniai filmai, pas mus tai daryti yra palankios sąlygos“, – įsitikinęs K. Drazdauskas.

J. Pazikaitė, atkreipia dėmesį, kad kai kuriuos filmų kūrėjus domina ne tik Vilniaus senamiestis. Ji pateikia pavyzdį, kad 2012 m. filmuota juosta „Sibirietiškas auklėjimas“ su Johnu Malkovichiumi buvo nufilmuotas Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone.

J. Pazikaitė pasakoja, kad pirmiausia iš prodiuserių gaunami elektroniniai užklausimai, o tuomet jau žiūrima, kokius lūkesčius gali išpildyti Lietuvoje esančios vietos. „Kartais prašo konkrečių lokacijų, kurių ieško, kartais – apskritai domisi galimybėmis. Kartais ieško žmonių, kartais – prodiuserinių kompanijų. Įvairiai“, – aiškina J. Pazikaitė.

Lietuvoje rado ir Uralo kalnus

Abu pašnekovai pripažįsta, kad kartais kino menas apgauna žiūrovus ir Lietuvoje panaudojamos vietos, kurios filme iš tiesų įvardijamos kaip visai kitos. Jos teigimu, 2013 m. viena prodiuserinė kompanija Lietuvoje netgi sugebėjo nufilmuoti Uralo kalnus.

„Buvo filmuotas filmas „Nežinomi faktai: Diatlovo perėjos tragedija“. Jis paremtas tikra istorija, kaip 10 sovietų slidininkų tiesiog žuvo [kalnų – LRT.lt] perėjoje. Buvo labai ilgai nagrinėjama, bet niekas nesurado priežasties, kodėl taip įvyko. Ta istorija buvo atkurta Vilniuje. Uralo kalnai buvo filmuoti žiemą Trakų rajono žvyro karjere“, – atskleidžia J. Pazikaitė.

Jai antrina ir K. Drazdauskis. Jis akcentuoja, kad paprastai, siekiant išgauti reikiamą efektą, dailininkas ir operatorius dirba kartu, ieškodami sprendimo būdų, o šiais laikais trūkstamus efektus galima pridėti tiesiog naudojantis kompiuteriu. Jis paaiškina, kad kartais toks darbas atsieina pigiau ir yra daug paprastesnis, nei nuvykti į realią vietą.

„Kas esate ėję į turistinį žygį, puikiai žinote, kiek reikia laiko, kad išsiruoštum. Įvertinus, kiek visokios technikos važiuoja į filmavimą ir visus tuos karavanus, tai viską riboja ne vien pinigai, bet ir pačios fizinės galimybės. Man yra tekę filmuoti Šiaurės poliariniame rate. Galiu pasakyti, kad tai nėra labai didelis malonumas“, – juokiasi LRT Radijo pašnekovas.

Pagrindinė Vilniaus konkurentė – Ryga

Tiek J. Pazikaitė, tiek K. Drazdauskas pabrėžia, kad filmavimas miestui teikia didžiulę ekonominę ir finansinę naudą. „Vilniaus biuro“ vadovė nurodo, kad nuo 2012 m. Vilniuje filmuotų filmų biudžetai siekia jau 26 mln. eurų, o įdarbinti buvo beveik 7 tūkst. lietuvių. Pasak K. Drazdauskio, netiesiogiai į šią veiklą įsitraukia ir kiti Lietuvos verslo sektoriai: viešbučių, restoranų, kelionių agentūrų ir kt.

Anot J. Pazikaitės, Vilniaus mieste, kaip ir daugelyje Europos bei viso pasaulio miestų filmavimas yra nemokamas. „Filmuojama nemokamai, nes miestas mato ekonominę ir finansinę naudą. Kuo atvažiuoja didesni projektai, tuo geriau. Tai yra miesto iniciatyva, paskatinimas. Tai nėra naujovė. Tai daroma ir Europos, ir pasaulio miestuose. Kino biurų yra visame pasaulyje ir visoje Europoje“, – nurodo specialistė.

Jai pritaria ir K. Drazdauskas. Jo teigimu, konkurencija tarp miestų yra labai didelė, nes visi miestai siekia ekonominės ir finansinės naudos. Prodiuserio tvirtinimu, iš artimiausių miestų Vilniui labiausiai tenka konkuruoti su Ryga.

„Tai gerina miesto įvaizdį ir kitus su tuo susijusius dalykus. Miestui pakliuvus į kažkokį žymesnį filmą, yra paskatinamas turizmas, šalies žinomumas, miesto žinomumas. Yra daugybė šalutinių efektų“, – tikina K. Drazdauskas.

Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad miesto paklausumą lemia jo turimos vietos, kraštovaizdis, todėl kartais net ir miesto restauracija gali atimti šias galimybes. „Iš vienos pusės [miesto restauravimas, atnaujinimas – LRT.lt] viską gadina, iš kitos pusės – sukuria naujas galimybes. Sunku pasakyti. Kiekvienam filmui reikia vis kažko kito. Apgriuvęs senamiestis turi savo žavesio ir privalumų, bet, jeigu jis bus ilgai nerenovuotas, tai ten kitokie filmai bus filmuojami“, – svarsto K. Drazdauskas.

J. Pazikaitė: savivaldybė įpareigoja viską sutvarkyti

Filmavimai dažnai gali sukelti keblumų gyventojams, nes dėl jų gali būti ribojamas eismas, taikomi kitokie draudimai. Tačiau J. Pazikaitė pabrėžia, kad jau seniai nebetaikomi metodai, kai filmavimo komanda, pavyzdžiui, filmą pradeda neperspėjusi aplinkinių gyventojų arba netgi pakeičia aplinką.

„Šiais laikais tokių dalykų niekas nebedaro. Apskritai, jeigu vyksta filmavimas miesto gatvėse, stengiamasi kuo anksčiau tuos gyventojus informuoti – jūsų gatvėje vyks filmavimas. Yra rašomi specialūs pranešimai, kurie yra kabinami laiptinėse. Žinoma, namų niekas neleistų nei sprogdinti, nei dažyti. Dabar jau viską reikia suderinti“, – pabrėžia J. Pazikaitė.

Jai šiek tiek prieštarauja K. Drazdauskas. Jis nurodo, kad kartais, pavyzdžiui, perdažyti namą, vis dėlto tenka, nes tą patį pastatą reikia pavaizduoti skirtingais laikotarpiais, tačiau akcentuoja, kad vėliau viskas sutvarkoma.

„Būna fiziniai maskavimai. Būna dalykai, kuriuos darome postprodukcijoje, t. y. dažome kompiuteriu. Kiekvienu atveju tai daroma skirtingai. Šiaip labai dažnai maskuojama istoriniams filmams. Istoriniais filmais šiais laikais galima laikyti net ir tai, kas vyko prieš 10 metų, nes labai greitai keičiasi aplinka ir tai, kaip atrodo visas miestas“, – sako K. Drazdauskas.

J. Pazikaitė priduria, kad Vilniaus miesto savivaldybė, išduodama leidimą filmuoti, sutartyje nurodo, jog po filmavimo prodiuserinė bendrovė ar kiti atsakingi asmenys turi sutvarkyti teritoriją ir ją palikti tokią, kokią rado.

K. Drazdauskas: dažniausiai filmuojama privačiose teritorijose

K. Drazdauskas tvirtina kartais pats supykstąs, kai kolegos uždaro gatvę ir visiškai nesistebi, kad tokiais ribojimais piktinasi ir kiti miesto gyventojai bei svečiai. „Be abejo, kad pyksta. Yra taikoma geros etikos praktika. [...] Bet kokią intervenciją į aplinką turi kaip įmanoma labiau paviešinti, kad žmonės tiesiog žinotų, kad tai bus daroma, galėtų pasiruošti ir pan.“, – akcentuoja prodiuseris.

Reikėtų pastebėti, kad tokios situacijos susiklosto gana retai, nes, pasak K. Drazdausko, didžioji dalis filmų scenų yra filmuojamos privačiose teritorijose. Jis nurodo, kad daugiausia trečdalis visų scenų gali būti filmuojamos viešose vietose ir prideda, kad su privačių teritorijų savininkais ne visada pavyksta lengvai susitarti dėl filmavimo.

„Deramės, bet būna taip, kad ir nepavyksta susiderėti. Labai gaila. Dažniausiai tai būna vietos, kurios turi muziejinį statusą. Su jais būna sunku šnekėtis“, – neslepia LRT Radijo pašnekovas. Dėl šios priežasties filmuoti naktimis tenka gana daug, aiškina K. Drazdauskas. Tai lemia ir viešosios vietos, pavyzdžiui, kavinės ar parduotuvės, kurios nenori užsidaryti dienos metu.

„Prisitaikome prie bet kokių sąlygų, jeigu mums reikia konkrečios erdvės. [...] Paprastai visomis įmanomomis priemonėmis to vengiame, bet, jeigu nepavyksta kitaip, žmonės [masinių scenų aktoriai – LRT.lt] tiesiog būna apie tai informuojami“, – apie filmavimo užkulisius pasakoja K. Drazdauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje filmuoto filmo žmonės Lietuvos kino teatruose gali ir neišvysti, nes tai lemia ne filmo kūrėjai, o platintojai.

Per pastaruosius metus daugiausia kino kūrėjų į Lietuvą atvyko iš Jungtinės Karalystės, Suomijos, Švedijos, Italijos, Vokietijos ir JAV. Anot K. Drazdausko, mūsų šalyje filmavo ir Holivudo kūrėjai, tačiau jie dažniau atvykdavo iki 2001 m., kai doleris buvo stipresnis vietinės valiutos atžvilgiu.