Neįtikėtina, bet šią dramą apie benamius vaikus, turinčius vaiką, pašlovino Emiro Kusturicos, kino panko, komisija. Režisierius, kuris aiškino, kaip myli Fellinio nerealizmą, režisierius, kuris savo paties filmuose rodo oru plaukiojančias žuvis ir skraidančias nuotakas, pats nubalsavo už tradicinį tvarkingą, nedirginantį filmą? Hm.
Gandonešiai tvirtina, kad Kusturicą prispaudė labai jau teisinga komisija. Gal todėl nugalėtojus ceremonijos metu jis skelbė lyg skaitydamas filmo titrus. Be to, vėliau vykusioje spaudos konferencijoje jis pasakė, kad nusivylė bendru konkursinių filmų lygiu. Kaip ten bebūtų Emiras suklupo ir vietoj to, kad išrinktų filmą, kuris visus piktintų ir žavėtų, kuris sakytų „va, išsižiokite“, dabar teprašo išsėdėti iki galo.
Tad apie krūtį. Filmas, kuris visiems patiko, bet niekam nebuvo įdomus, dėmesio varžytinėse smarkiai pralošė jokio prizo nesapnavusiai, neatsargiai ir gražiai Sophie Sophie Marceau. Iš jos suknelės tiesiai ant raudono kilimo išriedėjusi krūtis buvo tiek kartų nufotografuota, kad visą likusį gyvenimą bus baltesnė už savo kaimynę. Be jokios abejonės tai yra smagu, bet kartu ir liūdna. Liūdna, kad net svarbiausiame iš kino festivalių viena krūtis yra pajėgesnė už du brolius. Jie patys kalti - „Kūdikis“ pagimdytas be jokių komplikacijų ir net neverkia. Jis toks tvarkingas, kad nėra apie ką kalbėti. Filmas nesukelia noro apie jį pasakoti ir girti. Būtent čia jo didžioji drama.
O gero kino buvo ir jis taip pat šį tą laimėjo: Kusturicos draugas Jimas Jarmuschas buvo antras su lengviausiu festivalio filmu „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers). Visų labiausiai geriausiu skelbtas Michaelis Haneke gavo popierių už filmo „Paslėpta“ (Hidden) režisūrą ir visai nesigėdino nesidžiaugti. Kiek žinau, abu šie filmai nupirkti Lietuvai, tad ruoškite akinius.
Galiausiai vienas didžiausių neplanuotų atradimų (planuotu atradimu tapo Carlos Reygadas „Kova danguje“ (Batalia En El Cielo) ir Davido LaChapelle „Rize“) yra rumuno Cristi Puiu sugalvota paskutinių kelių seno vyro gyvenimo valandų odisėja „Pono Lazarescu mirtis“ (Moartea Domnului Lazarescu). Ji nugalėjo antroje pagal rangą konkursinėje programoje „Un Certain Regard“, prižiūrėtoje „Klystkelių“ (Sideways) režisieriaus Alexanderio Payne’o. Pagrįstai ilgame pasakojime ponas Lazarescu miršta taip lėtai ir bejėgiškai, kad miršti su juo kartu.
Belieka tik svajoti, kas būtų, jei šis didelis filmas (beje, lygiai taip pat realistiškai sukaltas kaip ir „Kūdikis“) būtų galėjęs varžytis su Dardennais. Net krūtis tikriausiai nublanktų.
Štai kokiais vadinti šie, 58-ieji Kanai - pilnais kaltės jausmo. Absoliuti dauguma konkursinių jautė kaltę dėl neištikimybės, vaikystės nusikaltimų, pamestų prisiminimų, žmogžudystės. Pilnais vaikų – nuo nugalėtojo, kuriame kūdikis parduodamas, iki pralaimėjusių, kur vaikai ieškomi, grobiami, pametami. Pilnais antrarūšės Azijos – net šeši iš dvidešimties konkursinių filmų buvo iš ten ir kritikų vertinimu atrinkti tik dėl gerų filmų stygiaus.
Kanai buvo kaip niekada pilni konkuruojančių kino grandų – sugrįžo ir Jarmuschas, ir Cronenbergas, ir Wendersas (pastarasis ir vėl nesėkmingai), tačiau neabejotinu festivalio sugrįžimu tapo Woody Allenas. Jo neypatingas „Matchpoint“ ypatingai patiko prancūzams ir amerikiečiams. Britai, Londone filmuotą dramą detektyvą vertino atsargiai ir visaip kaltino Woody. Bet čia iš pavydo, nes nė vienas anglų filmas jokioje programoje nesivaržė.
Pagaliau Kanai buvo pilni žvaigždžių (nors Tomo Cruise’o niekas ir nematė). Visos jos žemesnės nei ekrane, storesnės ir senesnės. Išskyrus Woody Alleną, nes jis visada mažesnis už savo aktores, plonas ir amžinai senas.
O štai keletas, kurie Kanuose priėjo per arti Akies Pastabiosios: gražuolė Jessica Alba taip nedovanotinai sutrikusi, kad net nepamojuoja fanams; Benicio Del Torro sutrikęs šiek tiek, visiems pozuoja kaubojaus poza; Brittany Murphy, kaip jau minėta, nešioja dviem dydžiais didesnius aukštakulnius ir mamos suknelę; Scarlett Johansson taip pat nedidelė ir paprasta kaip tavo kursiokė; Michaelis Madsenas aukštas, šnekus ir prasigėręs; Mickey Rourke’as aukštas ir visiškai prasigėręs; Jimas Jarmuschas labiau žilas nei galima įsivaizduoti; o Kim Ki-dukas slepiasi po kepure, todėl jį lengva pastebėti.
Po Kanų nėra palengvėjimo, tik didelis noras sugrįžti kitais metais. Sugrįžti su daugiau patirties kaip patekti į filmus (garsiai rėkti, muštis ir brautis), į vakarėlius (su visais pažindintis, nes niekada nežinai) ir į žvaigždės viešbučio kambarį (visraktis arba laužtuvas). O visų svarbiausia – tikėtis vaisingo kino ir stebėti, labai įdėmiai stebėti raudoną kilimą. Gal kas ir vėl (ne)tyčia slystels?
Pabaigai, kaip čia be to išsiversi, visi nugalėtojai, jei žurnalas „Pravda“ būtų komisija:
„Auksinė palmės šakelė“ – „Paskutinės dienos“ (Last Days), rež. Gusas Van Santas
„Grand Prix“ – „Kova danguje“ (Batalla En El Cielo), rež. Carlos Reygadas
„Geriausia aktorė“ – Hanna Laslo ir Natalie Portman už „Laisva zona“ (Free Zone)
„Geriausias aktorius“ – Marcos Hernandez už „Kova danguje“ (Batalla En El Cielo)
„Geriausias režisierius“ – Michaelis Haneke už „Paslėpta“ (Cache)
„Didžiausias nusivylimas“ – „Laikas išeiti" (Le Temps Qui Reste), rež. Francois Ozone‘as
„Žemiausia pasaulyje matyta žvaigždė“ – Brittany Murphy („Nuodėmių miestas“)
„Juokingiausia spaudos konferencija“ – Woody Alleno
„Blogiausia citata“ – „Man geriau praleisti vieną dieną su Jimu Jarmuschu nei šimtą su vienu iš jūsų.“ Filmo „Sulaužytos gėlės“ aktorė Tilda Swinton sumindė vargšus žurnalistus.
