Knyga, kurią perskaičiau prieš porą metų, man pasirodė įdomi. Taip, žinoma, tai labai prasta literatūra. Bet blankios, primityvios, negyvos rašliavos yra kalnai. Ir aš neretai su malonumu skaitau labai blogas knygas, nes snobiškas pareiškimas, kad verta skaityti tik tai, kas geriausia, man juokingas dėl kelių priežasčių.
Pirma, jei skaitai tik tai, kas geriausia, tai kas tada yra tas, kas tau pasako, jog tai, ką skaitai, yra geriausia? Tėvai? Mokytojai? Literatūros profesoriai? Puiku, bet bandyti ir išmokti gyventi reikia pačiam, ir išmokti skirti gerą nuo blogo reikia pačiam.
Antra, prasta literatūra gali tapti jei ne literatūros, tai gyvenimo reiškiniu. Šimtus kartų literatūros istorijoje žmonės raudojo dėl iš esmės labai banalių, prasta kalba išdėstytų istorijų, kuriose nevykę herojai lieja dirbtines ašaras, pakeliui jose paskandindami ir skaitytojus. Klasikinis modernus panašios lektūros pavyzdys — Coelho, kuris, kukliai pasiskelbęs, kad jo asmeninė legenda — rašyti, jau kelis dešimtmečius maitina žmoniją sugromuliuota ir vėl atgromuliuota „išmintimi“. Tai, jog ano rašytojo knygų nedegina laužuose, legitimuoja ir visokio pilkumo atspalvius: pastarieji bent jau nepretenduoja naikinti sielų.
Suprantu, kad koks garbus žmogaus sielos vingių žinovas, kaip viena internete pravirkusi JAV psichiatrė, dabar jau mane pasmerks, sakydamas, kad, priešingai, kūno kančia ir pažeminimas galiausiai pražudys ir žmogaus sielą. Vis dėlto, oponentams siūlau prieš puolant kritikuoti įdėmiai perskaityti tekstą. Ir ramiai pagalvoti, kas vis dėlto toje istorijoje dėstoma.
O dėstoma labai banali tūkstančius metų girdima istorija apie Pelenę, kurią į laimės rojų nukelia princas. Kadangi dabar XXI amžius, tai ta Pelenė nekalta filologė, besižavinti Thomu Hardy, ir iki bakalauro egzaminų net nesibučiavusi, mat „sauganti save“ tam vieninteliam. [Beje, Thomo Hardy knygos tai jau tikrai literatūra, o mūsų herojės mylimiausios herojės gyvenimas — nesumeluota aistra virtusi kančia, kuri sunaikina jos gyvenimą. Va ko nerekomenduoju skaityti bent iki 25-erių, nors, kai prieš kelis metus perskaičius dar kartą, tuštumą sieloje nešiojau ilgas dienas].
Mūsų princas — milijardierius (milijonieriais nieko nebenustebinsi), valdąs kažkokius baisingai didelius ir rimtus laivybos verslus, kuriuos pats iki savo garbingo 27 metų jubiliejaus ir įsteigė, ir išplėtojo, ir dabar gražiame kabinete jais žaidžia bei savimi juose žavisi (kostiumai puikūs, kas be ko, ir baldai geri, dar daug gerų fotografijų). Herojus retokai dirba, o kai dirba, tai dalina puikios figūros sekretorėms bei asmeniniam vairuotojui nurodymus, kaip pasirūpinti jo širdies pasija.
Kai jau ana meilė įsižiebia ir apvaldo, herojai imasi „rimtų“ tragiškų seksualinių patirčių tyrinėjimo, nes kokia gi XXI amžiaus meilė be to raudonojo kambario su jo žaisliukais ir visokiais kištukais (šita knyga mane privertė gerokai patobulinti savo anglų kalbos žinias tam tikrose man netikėtose temose).
Paskui, žinoma, nekaltoji, kuri stebukliniu būdu jau pirmąją bendrą naktį patiria nesibaigiančius orgazmus, aną turtų ir visa ko kito pertekusį milijardierių atstumia, mat tas ją įskaudina (visą savaitę pasakojo, kad, kai „prievartaus“, tai kankins ir plaks, bet koledžą bebaigianti Hardy skaitytoja buvo tiek naivi, kad nepatikėjo). Milijardierius kenčia, stumdo savo tarnus, barškina paskutinio modelio (jokiu būdu ne senesniu, nes ką pagalvos skaitytojas) Apple klaviatūras ir siunčia žinias. Mylinti naivi širdis neišlaiko, prasideda tikra romantika, rožės ten ir žvakės, kurias kartkartėmis pertraukia sado-mazo žaidimai (nes gi orgazmai tai irgi labai rimtas meilės dėmuo…). Paskui ateina neapskaičiuotas nėštumas, pyktis, vėl meilė, vestuvės, žinoma Žydroji pakrantė (kur, jeigu ne Prancūzijos pietuose tikroji meilė įgauna sparnus, — ten net ponia Šerpytienė gyvena, o pas ją skraido pats Jogaila Morkūnas; na mūsų herojai jų matyt nepažįsta, lietuviškieji pakrančių veikėjai netempia kišenių dydžiu).
Po to būna pavydas, ir vėl sekso žaidimai, visokie kištukai, ir vėl meilė, vaikai, didelis namas, ir…
Na žinote, viskas apie ką svajoji, kai tau tarp 13-kos ir 20-ties. Mano laikais, tiesa, vietoje analinių kažkokių daiktelių taikymo svarbiais momentais su drauge svarstėme, koks čia dar malonumas be naktinukų būti. Bet laikai keičiasi.
Taigi, 2015 metų Valentinas ir filmas, kuris mane tikrai pradžiugino. Labai mieli aktoriai. Pagrindinis herojus turi gerus raumenis ir, tikėtina, gerą humoro jausmą, nes visą seansą, kai jis uždengęs ekraną tuo savo sukrečiančiu nuogu torsu su keliais plaukeliais (viename interviu džiaugėsi, kad plaukų nedaug, nereikėjo daug depiliuoti), bando kerėti nekaltas mergaites, jo akys juokiasi. O ir herojė moka labai grakščiai ištiesti ilgas kojas ir taip pademonstruoja, kad viskas tarp jų anais momentais yra OK.
Normalus filmas paaugliams. Visai nesuprantu, kodėl jų ten neleidžia. Eitų sau su tėvais, visi kartu išrankiotų banalybes ir pasijuoktų. Juokas gydo ir atitolina nesėkmes. Širdies skausmą jis irgi mažina bei moko laikyti distanciją ir su savimi, ir su aplinka.
Nepatinka fonas ir sekso žaisliukų pilnas raudonas kambarys? Žmonės, ne Zalyčio gi knygas savo vaikams dabar duodate paskaityti, ar ne?
Laukiu kitų metų ir istorijos tęsinio.
