Po peržiūros vykusioje spaudos konferencija savo prisiminimais dalinosi filmo „Mes dainuosim“ aktoriai bei kūrybinės grupės nariai: aktoriai Aistė Diržiūtė, Darius Petkevičius, Šarūnas Zenkevičius, filmo prodiuseris Artūras Dvinelis.
Britų režisieriaus Roberto Mullano režisuota meninė juosta – tai kelių šeimų, atskubėjusių į Vilnių pasisakyti už Lietuvos laisvę ir susikibus už rankų giedoti bendraminčių būryje „Tautišką giesmę“, istorija.
Filmas - kaip savotiškas paminklas
Nepaisant to, kad filmas - vaidybinis, juostoje režisierius panaudojo daug archyvinių kadrų. Kūrybinė komanda neabejoja, kad spragėsių pardavimai per šį filmą tikrai kris. Tai nėra veiksmo filmas. Tai - savotiškas paminklas Sausio 13-osios įvykiams, už laisvę kovojusiems ir gyvybę paaukojusiems žmonėms. Paminklas, kurį daugiau nei du dešimtmečius bijojo pastatyti Lietuvos režisieriai.
Deja, bet filmą režisavęs ir scenarijų rašęs R. Mullano premjeroje dalyvauti negalėjo.
„Visi bijojo kurti tokios tematikos vaidybinį filmą. Kažkam reikėjo užkurti šią mašiną. Režisierius anglas, užaugęs kitoje aplinkoje, jis į tuometinę situaciją galėjo pažvelgti kitomis akimis“, - pasakojo „Mes dainuosim“ operatorius Dmitrijus Gribanovas.
„Jei žinotumėte, kiek žmonių dalyvavo masinių scenų filmavime... Šeši... Pirmą dieną masinėje scenoje buvo apie pusantro šimto žmonių. Tačiau mums labai „sekėsi“, nes kai reikėjo filmuoti lauko scenas, paspausdavo trisdešimt laipsnių šaltis. Todėl antrą dieną į filmavimą atėjo dvigubai mažiau žmonių. Dėl didelių šalčių neužsivedė tankas, sudeginome visas kelnes, nes iš tiesų teko šildytis prie laužų“, - prisimena operatorius D. Gribanovas, kuriam kūrėjai siūlo titruose įrašyti antrojo režisieriaus pareigas.
Sukrečiantis susitikimas
„Tvyrojo labai nejauki atmosfera netgi žinant, kad ji yra netikra“, - išdavė prodiuseris.
„Prisiminiau tanko epizodą. Nors ir suvoki, kad filmuojiesi, bet kai tavo partneris yra tankas, viskas yra taip subtilu... - pasakojo aktorius Darius Petkevičius. - Aš galiu tik įsivaizduoti, ką jautė tie žmonės. Atrodo, neįmanoma nieko padaryti, bet tą akimirką viskas buvo įmanoma ir jie tai padarė.“
Statant šį filmą, režisierius apie kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius perskaitė daug knygų, peržiūrėjo ir surado daug nematytos filmuotos archyvinės medžiagos. Rašant scenarijų jam teko bendrauti ir su aukų artimaisiais.
Pasirodė pačiu laiku
Paradoksas, bet aktoriams ruošiantis filmui teko pamiršti visą istoriją ir įvykių chronologiją.
„Ką iki tol skaitei, turėjai viską pamiršti. Nes filme tu gyveni sausio 11-ąja ir turi pamiršti apie Sausio 13, pamiršti, kad žus daug žmonių, kad vėliau atgausim Nepriklausomybę ir įstosim į Europos sąjungą. Režisierius aktoriams suteikė daug laisvės kuriant savo personažus“, - prisipažino A. Diržiūtė.
Filmas „Mes dainuosim“ baigiasi retorišku klausimu, kad tankai gali sugrįžti ir ar mes būsime tam pasiruošę? Juostos kūrėjai sako, kad tai asmeniškas klausimas, į kurį turėtų atsakyti kiekvienas iš mūsų.
„Filmas pasirodė pačiu laiku. Verta pamatyti, kaip viskas vyko iš šalies, verta pamatyti save ir verta neužmiršti, - neabejoja D. Petkevičius. - Verta pasidžiaugti, kad šiandien turime galimybę kurti filmus tokiomis temomis.“
