Pagrindinės filmo herojės – pačios režisierės močiutės. Ne dvi, kaip įprasta, o trys.
„Mano šeima mėgo tuoktis ir skirtis, todėl vaikystėje turėjau penkis senelius ir šešias močiutes. Šeimos šventės būdavo labai linksmos“, – pasakojo J. Zubavičienė.
Filmo siužeto idėją režisierei pametėjo pats gyvenimas. Kurį laiką gyvenusi Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, J. Zubavičienė savo pasaulį nusprendė parodyti ir močiutėms, kurios niekad niekur nekeliavo.
Tarpusavyje nekaip sutariančios, posovietinei kartai priklausančios moterys avantiūrai ryžosi, tačiau filmavimo procesas nebuvo lengvas. Sudėtingiausia režisierei buvo suderinti du savo pačios vaidmenis – anūkės ir režisierės.
„Stengiausi kurti natūralią atmosferą, kad močiutėms tai būtų tikra kelionė, o ne bauginanti pareiga. Norėjau, kad jos būtų savimi, o ne personažai, todėl ir aš turėjau būti anūke, o ne režisiere. Kitaip – jos būtų užsisklendusios“, - pasakojo režisierė.
Ilgoje kelionėje pakeliui į Londoną – Lida, Vanda ir Liusia automobiliu turėjo įveikti Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją, močiutės vėl prisiminė jaunystę, mylėtus vyrus ir senas nuoskaudas, anūkei atskleisdamos neįtikėtinas savo gyvenimo istorijas. Pasak J. Zubavičienės, šis filmas tai moteriška, lyriškai ekscentriška kelionė į šeimą ir į save.
„Lida Vanda Liusia“ yra pirmasis ilgametražis J. Zubavičienės filmas, iki šiol ji buvo pristačiusi kelis trumpametražius darbus. Vienas jų – filmas „Alkis“ jau buvo rodytas „Scanoramoje“, o 2009 metais jis buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“ kaip geriausias studento darbas.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet lapkričio 6–23 dienomis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
