Literatūroje personažas – paveikslas – turėjo negatyvios energijos prisodrintą gyvastį, pavaldžią laikui, maniakišką, nuodingą, žudikiškai mintančią nutapytojo mintimis bei siela. Tokias “Doriano Grėjaus portreto” gelmes žodžiais nutapė Oskaras Vaildas. P.Webberis irgi paklūsta minčiai, jog portrete lieka nutapytojo siela – pamačiusi save drobėje Grytė (Scarlett Johansson) atsisuka į tapytoją: “Jūs įžvelgėte mano vidų”.
Tam, kad žiūrovas olandų dailininko J.Vermeerio (vaidina Colinas Firth’as) įamžintame Grytės akių bei perlo spindesyje įžvelgtų jos vidų, režisierius juostoje ima kruopščiai tapyti XVII a. Delftą – apledėjusius vandens kanalus, akmenimis grįstose gatvėse gagenančias žąsis, baltakepurių tarnaičių būrį kruviname skerdienos turguje ir vieną jauną tarnaitę, atsargiai tapenančią į naujų šeimininkų namus.
Prieš įžengdama į savo šeimininko, dailininko, paveikslą, Grytė pati tarsi gyvena paveiksle – jos veide dažnai paslaptingai žaidžia šviesa su šešėliu, jos judesiai plastiški, tačiau labai atsargūs, trapūs, o pats kūnas tarsi vis sustingsta pozoje, kurią kažkas tapo. Jos vaikiškai apvaliame veide retai pražysta šypsena, daug labiau jai būdingas mąslumas ar liūdesys. Tik dailininko dirbtuvėse Grytė tampa smalsi, tačiau tokia pat atsargi, baikšti.
Vakarais glausdama prie savęs tėvo išpieštą glazūruotos keramikos plytelę, Grytė išgyvena ypatingą santykį su viskuo, kas susiję su dailininku Johannesu, tiksliau, su daile, su jo drobėse gaudoma šviesa. Ne veltui gavusi užduotį nuvalyti langus, ji nuskuba pas šeimininkę: “Juk nuvalius langus pasikeis apšvietimas”. Atėjusi dirbti, ji sustingsta prie dailininko paveikslų, pasineria į jų spalvas. Jos Grytę su dailininku labiausiai ir suartina. Kai šis paklausia, kokios spalvos yra debesys, Grytė išpyškina, jog baltos, tačiau greitai pasitaiso, kad jie - mėlyni, pilki, geltoni… “Dabar tu supranti”, - ištaria dailininkas ir atskleidžia jai visą spalvų pasaulį palėpėje, kurioje jis gamina dažus.
Ir taip tarsi sulėtintai juostoje tiksintis laikas palėpėje, jiems kartu trinant dažų miltelius, visiškai sustoja ir ištirpsta, išsisklaido mažyčiame atstume tarp ant stalo padėtų Grytės ir dailininko rankų. Daugiau erotikos ir aistros nei šioje scenoje filme nėra. Tokį sielų ir kūnų potraukį vienam prie kito, deginantį virpulį galima buvo justi ir kai Scarlett Johansson personažui pėdą glostė Bobas (Billas Muray’us) Sofios Coppolos juostoje “Pasiklydę vertime”.
Būtent ta aistros paslaptis ir spindi merginos su perlo auskaru akyse. Štai kodėl režisierius nebaigia “spalvinti” juostos, o nukreipia kamerą į J.Vermeerio drobę. Nes joje alsuojančioms paslaptims nuspalvinti reikėtų daug daugiau spalvų nei yra debesyse.
