Festivalio daina:

Nors iš tiesų – festivalis tik apsimeta, kad ta ištaiginga ceremonija filharmonijoje ir audringomis dūzgėmis su šokiais ant baro baigėsi. Ne, papildomi seansai Vilniuje vyks dar iki kito ketvirtadienio (balandžio 10 d.). Bet tai jau bus nebe tas „kvėpavimas“...

Šiemet festivalis vyko netgi stebėtinai itin sklandžiai, organizuotai, draugiškai ir audringai – ką galėjo jausti ir svečiai, ir žiūrovai. „Kino pavasaris“ galėjo pasigirti itin dideliu filmų skaičiumi – repertuare sukosi net 247 filmai. Filmų iš tokio didelio skaičiaus pasirinkimą gerokai apsunkino neįdomūs filmų aprašymai kartais paprasčiausiai nukopijuoti iš svetainės „Imdb.com“. Kino juostų (nors seniai ir neberodomų iš juostų) buvo gerokai per daug, tačiau kai ką įdomaus aptirti tarp jų vis dėlto pavyko.

Tomas atvyko į kaimą“ – jauno, vos 24-erių metų, kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmas apie reklamos agentūroje dirbantį Tomą, kuris atvyksta į mylimojo Gilemo laidotuves provincijoje, bet, pasirodo, apie Tomą čia niekas nežinojo, o Gilemo brolis padarys viską, kad jų motina nesužinotų tiesos... Filmo scenarijus iš pirmo žvilgsnio atrodo eilinis filmo apie sunkią „kitokio“ individo situaciją homofobiškoje visuomenėje scenarijus. Tačiau viskas nėra taip paprasta... Tomas galėtų bet kada pabėgti nuo jį terorizuojančio Gilemo brolio ir grįžti į miestą, tačiau netrukus to nebenori...

Kartu filmas ir skiriasi nuo ankstesnių X. Dolano filmų (festivalio žiūrovai praeitais metaus matė spalvingą ir ekscentrišką „Bet kokiu atveju Lorens“). Režisierius šįkart pasirenka jam neįprastą trilerio žanrą, „Tomas atvyko į kaimą“ daug tamsesnis, jame žymiai daugiau įtampos, tačiau autoriaus manieringumas vis dar be galo ryškus – įspūdinga kinematografija ir scenaristiniai sprendimai, leidžiantis nemotyvuoti veikėjų veiksmų, dėl ko daug kam gali tapti neaišku, kas vyksta. Tačiau čia įdomu tai, kad jis laisvai manevruodamas ir nesukdamas galvos išsilaisvina iš naratyvo logikos taisyklių, bet dėl to filme neišsisklaido nuolatinės įtampos pojūtis.

Panašios strategijos imasi ir „Mergina iš spintos“ kūrėjas – lenkų režisierius Bodo Koxas, kuris taip pat nesivargina motyvuodamas kai kuriuos veikėjų veiksmus ir kurdamas jų charakteristikas.
Filmas pasakoja apie Jaceką, kuris rūpinasi neįgaliu broliu Tomeku ir jų „nuplaukusią“ kaimynę Magdą, kuri netikėtai pradeda prižiūrėti Tomeką. Tarp jos ir Tomeko užsimezga keistas ryšys. Įdomius ir keistus veikėjus, primenančius „Tanenbaumų šeimą“ ar „Kas jaudina Gilbertą Greipą“, režisierius ir scenaristas štrichuoja žaismingomis detalėmis (pavyzdžiui, Jaceko „Kinder“ siurprizų žaisliukų kolekcija, kuriuos tėvas veždavo iš Vakarų Vokietijos). Filme taip pat rasime ir daugiau patrauklų filmą, padedančių sukurti elementų – spalvingą posovietinę realybę atspindinčią scenografiją, pasakišką filmo realybę, perteikiančią veikėjų vidines jausenas, neblogą kinematografinio humoro jausmą, puikią vaidybą ir režisūrą ir stilingą garso takelį. Vis dėlto filmas gaiviai kalbantis apie bendražmogiškus dalykus dėl stilistinių įmantrybių ir nemotyvavimo gali pasirodyti gana tuščias, o ir pati jo istorija atrodo kiek klišinė.

Vienu didžiausių atradimų festivalio programoje (neminint jau anksčiau aprašyto „Laisvamanio“) tapo „Kongresas“ (rež. Ari Folman, Izraelis, Vokietija, Lenkija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija), Europos kino apdovanojimuose apdovanotas kaip geriausias 2013 m. Europos animacinis filmas (dažnas kino mėgėjas atsimena 2009 m. „Kino pavasaryje“ rodytą to paties režisieriaus „Valsą su Baširu“). „Kongreso“ centre – pati save vaidinanti aktorė Robin Wright. Ji jau nebejauna ir jai nieks nebeduoda įdomių vaidmenų. Kompanija „Miramount“ pasiūlo vienintelę išeitį – nuskenuoti jos kūną bei emocijas ir paversti ją visad jauna aktore. Tačiau tokiu atveju ji naudojama filmuose, kuriuose anksčiau atsisakydavo vaidinti. Tačiau įdomiausi dalykai prasideda po dvidešimties metų, sutarčiai pasibaigus...

Šis didingas filmas – pusiau animacinis. Jis tarsi beda pirštu į šį Lietuvos kino užribyje likusį žanrą – juk tai bene vienintelis animacinis filmas Vilniaus kino festivalyje (na taip, turime animacinių filmų festivalį „Tindirindi“, tačiau tokiais lankytojų skaičiais jis negali pasigirti). Ari Folman animacija primena apie šios raiškos galimybes ir ko nebegali įprastas kinas. Gal dėl naudojamų skirtingų raiškų filmas atrodo kiek fragmentiškas, tačiau jis mus perkelia į visai kitą pasaulį ir leidžia išgyventi kiną dar stipriau.

Dar vienas ryškus „Kino pavasario“ filmas – „Medėjas“ (rež. Andrea Pallaoro, JAV, Meksika, Italija), meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso („Po tamsos – šviesa“) minimalistinį kino pasaulį primenantis fotografiškais vaizdais dėstoma garsų pripildyta istorija apie atokiame kaime įsikūrusią šeimą ir po truputį šlijančius jos narių tarpusavio santykius. Rodomas paviršius, tačiau tikroji istorija vyksta už jo. Tik nepalieka jausmas, kad tai jau matyta...

Dar vienas įdomiausių filmų – „Internatas“ (rež. Destin Daniel Cretton, JAV), pasakojantis apie dvidešimtmetę Greisę, kuri savanoriauja padidintos rizikos paauglių internate. Į internatą atvyksta nauja auklėtinė – Džeiden. Palengva tarp jųdviejų užsimezga ryšys. Merginų pokalbių ima aiškėti ir skaudžios Greisės praeities paslaptys... Tai pozityvus ir spalvingas filmas, kuriame dorojamasi ir su itin sudėtingomis temomis, tačiau kartu kalbama ir apie rūpestį, meilę ir tai daroma visiškai nebanaliai, o atvirkščiai – šmaikščiai, šiltai ir jautriai.

Geriausias programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu išrinktas (ir to tikrai vertas) „Kombinatas „Viltis“ (rež. Natalia Meschaninova, Rusijos Federacija) taip pat kalba apie jaunus žmones, tik šįkart tolimoje Rusijos Šiaurėje. Šio filmo centre Sveta. Ji gyvena Norilske, viename labiausiai pasaulyje užterštų miestų, kurį kausto amžinasis įšalas ir nuo viso kito pasaulio skiria tūkstančiai kilometrų neįbrendamos tundros. Ji nekenčia savo miesto ir jos didžiausia svajonė artėjančio aštuoniolikto gimtadienio proga – lėktuvo bilietas į vieną pusę pas vaikiną Maksą, išsikrausčiusį į Pietus. O iki gimtadienio ji „tūsinasi“ su savo draugeliais – geria, rūko ir kalba niekus. Tačiau tėvai jai paruošė visai kitokią dovaną...

Tai gyvas ir pulsuojantis filmas apie jauną žmogų, besijaučiantį spąstuose ir trokštantį kitokio gyvenimo. Filmas džiugins ne tik puikiu scenarijumi, bet ir dokumentišką imituojančia, bet tuo pačiu estetiška geografinį ir psichologinį kraštovaizdį atskleidžiančia kinematografija, laisva ir emocinga vaidyba bei tikrumu ir atpažįstamumu.

„Kino pavasaryje“ sutinkame ir dviejų garsių nuolat festivalyje sutinkamų režisierių biografinius filmus. Pirmasis – „Agnieszkos H. sugrįžimas“ (rež. Jacek Petrycki, Krystyna Krauze, Čekija, Lenkija), pasakojantis apie legendinės lenkų režisierės Agnieszkos Holland sugrįžimą į Prahą, kur septintajame dešimtmetyje ji studijavo kino režisūrą ir „Prahos pavasario“ įvykiu metu įsitraukė į politinę veiklą. Filme matome jos sugrįžimą į studentavimo laikų vietas. Filme atsiskleidžia jos visad gyvybės kupina asmenybė, jos biografinės detalės istoriniame kontekste, tačiau šiam itin paprastai ir buitiškai „sukaltam“ žvilgsniui trūksta gilesnio legendinės režisierės asmenybės atskleidimo.

Kitas ryškus biografinis filmas – „Bertolucci apie Bertolucci“ (rež. Walter Fasano, Luca Guadagnino, Italija, Prancūzija, Šveicarija, Austrija, Jungtinė Karalystė) – tai iš archyvinių interviu suklijuotas filmas apie italų režisierių Bernardo Bertolucci („Konformistas“, „Paskutinis tango Paryžiuje“, „Svajotojai“). Retas žiūrovas gali ištverti dvi valandas nuolatinio titrų skaitymo, mat iš archyvinių interviu be jokio užkadrinio balso sumontuotame filme žiūrovui visiškai neduodama atsikvėpti nuo verbalinio srauto. Kita vertus, išgirstame daugybe vertingų ir gilių režisieriaus įžvalgų apie jo paties filmų kūrimą ir apskritai kiną.

Lošėjas“ ir „Nimfomanė. Antra dalis“

Po užsienio festivalius sėkmingai keliaujantis Igno Jonyno „Lošėjas“ kino teatruose pasirodys tik rugsėjo 26-ąją, tačiau lietuvių kino mylėtojai „Kino pavasaryje“ turėjo išimtinę progą jį vieninteliame seanse pamatyti anksčiau. „Vingio“ didžioji salė buvo pilnut pilnutėlė.

„Lošėjas“ lietuvių kine atveria naujas duris – tarp trilerio ir dramos žanrų laviruojantis filmas siūlo kažką itin naujo ir nestandartiško ne tik lietuvių, bet ir pasaulio kine. Filmas imasi gana originalios idėjos apie greitosios pagalbos tarnybos darbuotojus, kurie pradeda „statymus ant gyvybių“ (idėja originali, bet, kaip sakoma: „Geriausios idėjos skrajoja ore...“ „Kino pavasaryje“ buvo rodomas vengrų filmas „Dangiška pamaina“ griebęsis panašios temos, tik išpildęs ją visiškai kitaip, tad apie kopijavimą čia netgi nereikėtų kalbėti). Po tokiu siužetu „Lošėjuje“ svarstomos universalios moralės ribos. Ir visa tai daroma pagalba įmantrios kinematografijos, kuri veikia kartu su garso takelius filmams kuriančio lietuvių dueto „The Bus“ (Domo Strupinsko ir Pauliaus Kilbausko) muzika.

Tačiau kinematografija filme kartais tampa pernelyg manieringa. Tokie režisieriaus į kiną atėjusio iš reklamos pasaulio sprendimai dažnai trukdo įsijausti į pagrindinių veikėjų – Vincento (Vytautas Kaniušonis), paramediko organizuojančio pavojingus statymus, ir jo sumanymą smerkiančios kolegės bei vienišos motinos Ievos (Oona Mekas) – meilės ir dramos liniją, pajausti veikėjų išgyvenimus. Todėl galiausiai visas filmas atrodo kiek plastikinis – jausti tvarkingas jo „sustatymas“ į vietas, tačiau kartais jo veikėjams pritrūksta gyvybės, o žiūrovui empatijos jiems. Taip pat veikėjų veiksmai kartais atrodo nemotyvuoti ir nesuprantami ar tiesiog pernelyg „teisingi“ ar kvaili, todėl sunku su jais susitapatinti, nesukuriama „padėties be išeities“ situacijos pajutimui reikalinga įtampa. Neišvengiama ir siužetinių klišių (Ievos sūnus, sergantis vėžiu ir jo gydymui reikalingi pinigai).

Vis dėlto jausti didelis įdirbis prie filmo – natūralūs dialogai, gana vientisos veikėjų siužetinės linijos ir charakteriai bei jų kitimas, mažiau matytų, tačiau profesionalių veidų pasirinkimas pagrindiniams vaidmenims (ir priminimas kitiems lietuvių kino kūrėjams, kad gerų aktorių tereikia tik paieškoti). Gausu ir lietuviškos saviironijos ar juodo humoro – paramedikų ironizuojami besiruošiantys nuo uosto įrenginių nušokti savižudžiai ir ilgametis televizijos žaidimas „Kenoloto“, įkvėpiantis Vincentą jo lošimų auditorijos plėtrai. Taip pat džiugu, kad šiuolaikinis lietuvių kinas keliasi iš sostinės į kinematografiškąjį pajūrio miestą – Klaipėdą, kuris filme godžiai alsuoja savo vaidmeniu.

Bet, žodžiu, tarp „arthouse`inio“ ir komercinio kino manevruojantis filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, kurie išėję iš kino salės (kaip ir „Kino pavasario“ žiūrovai) džiaugsis negalėdami patikėti: „Pagaliau tikrai GERAS lietuviškas filmas!..“ Tik, deja, teks dar truputį palaukti...

O jūs, be abejo, klausiate, kas bus toliau? Lietuvos kino centro duomenimis, I. Jonyno ir filosofo bei scenaristo Kristupo Saboliaus tandemas maždaug po dvejų metų sugrįš su „Šokėjais be trūkumų“, ironišku filmu apie keistą TV šokių projekto dalyvių porą ir šiuolaikinių medijų įtaką.

„Kino pavasaryje“ buvo galima pamatyti ir abi Larso von Triero „Nimfomanės“ dalis. Pirmoji jau pradeda suktis kino teatruose (apie ją DELFI jau rašė anksčiau). Antroji dalis neveikė kaip savarankiškas filmas, skirtingai nei pirmoji. Antrojoje dalyje žaidžiama tokiomis pačiomis taisyklėmis kaip pirmojoje, todėl daugiau išlošė tie, kurie abi dalis „Kino pavasaryje“ žiūrėjo iškart naktinio seanso metu, mat atskirai ir po tam tikros pertraukos žiūrint antrąją dalį gana sunku įsijausti į Larso von Triero pasaulio logiką.

Antrojoje dalyje toliau sekame Džo istoriją, tačiau čia matome jau pagyvenusią Džo, tad jaunąją aktorę Stacy Martin pakeičia Charlotte Gainsbourg. Antroji dalis, kur kas tamsesnė ir keliauja giliau į dar aštresnių seksualinių patirčių paieškas. Šioje dalyje sumažėja Seligmano (Stellan Skarsgård) intarpų į istoriją, tačiau antroje sužinome daugiau apie jo personažą. Žeromo (Shia LaBeouf; pagyvenęs Žeromas – Michaël Pas) veikėjas šioje dalyje transformuojasi į neigiamą. O artėjant link filmo pabaigos atsiranda ir nauja siužeto vystymesi gana svarbi veikėja – Džo globojama paauglė P (Mia Goth). Istorija trumpam pradeda priminti maištingą gangsterių filmą (gangster flick). Antrojoje dalyje galima rasti itin sėkmingos režisieriaus saviironijos su jau klišėmis tapusiomis citatomis iš jo paties filmų (vaiko mirties scena „Antikriste“). Tačiau antroji dalis gerokai prailgsta, ji nėra tokia įvairi kaip pirmoji bei yra daug akivaizdesnė ir didaktiškėsnė, dar labiau jaučiasi filmo „sukonstruotumas“. Vis dėlto vienos dalies ar tiesiog dviejų valandų šiam postmodernistiniam romanui apie moters laisvę nebūtų užtekę. Galiausiai, nors ir „Nimfomanė“ yra ne pats stipriausias L. von Triero filmas, tačiau ji pamatyti būtina.

O „Kino pavasario“ kvėpavimo ritmas pamažu rimsta. Metus kvėpuosime kaip įprasta – vidutiniškai 16-20 kartų per minutę – ir tikėsimės, kad bus išsergėta šių metų euforija ir išmoktos pamokos bei lankstumas (pavyzdžiui, suprasta, kad perkėlus festivalio ceremonijas į kitą vietą, reikėtų atsisakyti ilgo filmo, kaip buvo padaryta per uždarymą filharmonijoje – vietoj filmo „Ji“ buvo rodomi žiūroviškiausi trumpametražiai filmai) ir 20-asis „Kino pavasaris“ bus dar tyresnis šventės ir gero kino kvėpsnis.