Tačiau siūlysime galbūt ne tuos filmus, už kurių pirmiausia užklius žiūrovų akys, pavyzdžiui, dėl garsių pavardžių (brolių Joelio ir Ethano Coenų „Groja Liuvinas Deivisas“), skandalų (Larso von Triero „Nimfomanės“ I ir II dalys), „Oskarų“ (Matthew McConaughey, Jared Leto ir „Dalaso klubas“), ar dėl to, kad bando lietuvių kantrybę (Igno Jonyno „Lošėjas“), arba, pavyzdžiui, dėl to, kad tai yra kiekvienais metais festivalyje sutinkamas ir žiūrovų šturmuojamas Kim Ki-dukas („Mėbijaus juosta“), o stengsimės padėti atrasti ir pasiūlyti ką nors naujo, mažai matyto. Taigi.

1) „Ida“ (Ida), rež. Pawel Pawlikowski, Lenkija, Danija, 2013, 80 min.

„Ida“ tai itin vizualus nespalvotai nufilmuotas pasakojimas apie gražią aštuoniolikmetę Aną septintojo dešimtmečio pradžios Lenkijoje. Nuo kūdikystės ji gyveno vienuolyne. Netrukus ji žada priimti vienuolystės įžadus. Tačiau netikėtai ji sužino, kad turi giminaitę, kurią reikia aplankyti. Taip ji susipažįsta su savo motinos seserimi Vanda. Jos leidžiasi į kelionę, kurios metu Ida paragauja gyvenimo malonumų, kur moterys pažįsta viena kita ir kartu sužino savo skaudžią praeitį. Anos teta – liūdnai pagarsėjusi komunistinės valdžios teisininkė, myriop siuntusi net ir kunigus, be to, žydė. Mergina sužino, kad ir ji žydė, o jos tikrasis vardas – Ida. Tiesa priverčia merginą rinktis tarp biologinio identiteto ir religijos, kuri apsaugojo ją nuo nacių masinių žudynių Lenkijoje. Taip pat ji turės pasirinkti grįžti į vienuolyną ar žengti į pasaulį. O Vanda turės atsakyti už sprendimus, kuriuos priėmė karo metu.

Režisierius Pawelas Pawlikowskis sugeba trumpai ir gracingai papasakoti istorinių detalių pilną graudžią, bet kartu ir stiprią „Idos“ istoriją.

Filmas susilaukė dėmesio po savo premjeros Toronto kino festivalyje, kur pelnė Tarptautinės kino kritikų federacijos prizu FIPRESCI prizą. Londono kino festivalyje „Ida“ pelnė apdovanojimą kaip geriausias filmas. Taip pat nemažai apdovanojimų už geriausią operatoriaus darbą Lenkijoje pelnė filmo operatoriai Łukaszas Żalis, Ryszardas Lenczewskis.

2) „Laisvamanis“ (Free Range). Rež. Veiko Õunpuu, Estija, 2013, 104 min.

Ryškiausio šiuolaikinio estų režisieriaus Veiko Õunpuu, lietuvių žiūrovams žinomo iš Venecijos kino festivalyje pelniusios „Horizontų“ programos apdovanojimą „Rudens puotos (2007) bei „Šventojo Tonio gundymo“ (2009), naujasis filmas „Laisvamanis“ pasakoja apie nihilistišką jauną rašytoją, kuris baiginėja savo pirmąją knygą. Vieną dieną už keiksmažodžius Terrence`o Malicko filmo „Gyvenimo medis“ recenzijoje jis išmetamas iš darbo laikraštyje. Tuojau pat jis sužino, kad jo mergina laukiasi. Jis supranta, kad jei parduos savo knygą jis taps sistemos dalimi, tad pradeda dirbti krovėju. Tačiau, ar ir dabar jis yra laisvas nuo sistemos? Tai filmas apie žmogaus, norinčio gyventi už sistemos ribų, sumišimą.

„Laisvamanis“ nufilmuotas 16 mm juosta, kuri suteikia nostalgišką „praeities“ pojūtį. Taip pat kūrinyje nuolat skamba režisieriaus mėgstama anarchistinę nuotaiką, paryškinanti roko muzika, tampanti neatsiejama savito ir bohemiško filmo ir V. Õunpuu pasaulio dalimi. Filmas patiks visiems ieškantiems prasmės bei šviesos ir rokenrolo, ir verčiamų dulkėtų knygų puslapių ritmu.
Šis filmas rodytas 2014 m. Berlyno kino festivalio „Forumo“ programoje, taip pat šį filmą Estija pateikė kaip savo nominaciją geriausio filmo užsienio kalba titului „Oskarų“ apdovanojimuose.

FREE RANGE / Ballaad maailma heakskiitmisest TREILER from Homeless Bob on Vimeo.

3) „Mergina iš spintos“ (The Girl from the Wardrobe), rež. Bodo Kox, Lenkija, 2013, 90 min.

Debiutuojančio lenkų režisieriaus Bodo Koxo filmas „Mergina iš spintos“ – tai pasakojimas apie tris veikėjus – brolius Tomeką ir Jaceką bei jų kaimynę Magdą. Kiekvienas jų savaip vienišas ir atitolęs. Tomekas serga neurologine liga, o Jacekas bendrauja su pasauliu daugiausia internetu, taip pat dėl atsidavimo broliui jis nesugeba užmegzti ilgalaikių santykių su moterimis. Stačiokei kaimynei atsisakius prižiūrėti neįgalų Tomeką, Jacekas paprašo kitos kaimynės – Magdos. Ji keista mergina neseniai bandžiusi nusižudyti ir daugiausiai laiko leidžianti spintoje bei besisvaiginanti žole ar tabletėmis. Tarp Tomeko ir neurotikės Magdos užsimezga artima draugystė. Tačiau pasirodo, kad vaikinas turi rimtesnių sveikatos bėdų. Tai bus išbandymas visai trijulei. Tai jautri, šviesi ir kinematografiška puikios muzikos pripildyta istorija apie meilę – tarpusavio meilę tarp brolių ir ryšį tarp dviejų nuo pasaulio atitolusių žmonių.

Filmas susilaukė dėmesio Karlovy Varų kino festivalyje Čekijoje, o „Camerimage“ festivalyje Lenkijoje pelnė „Auksinės varlės“ apdovanojimą už geriausią lenkišką filmą, o režisierius buvo nominuotas geriausio debiuto kategorijoje. Galiausiai Lenkijos kino meno akademija režisieriaus B. Koxo debiutinį filmą išrinko 2013 metų atradimu ir apdovanojo nacionaline „Erelio“ premija.

4) „Internatas“ (Short Term 12), rež. Destin Daniel Cretton, JAV, 96 min.

Nuoširdi, ryški bei stebinanti pirmuoju savo pilnametražiu filmu debiutuojančio amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus Destinao Danielio Crettono drama palengva įtraukia į unikalų pasaulį ir palengva atskleidžią istoriją ir jos veikėjus. O labiausiai iš jų – Greisę, dvidešimtmetę, savanoriaujančią padidintos rizikos paauglių internate. Čia prieglobstį randa skirtingo amžiaus psichologiška ir fiziškai nukentėję vaikai, kurių elgesys dažnai neprognozuojamas. Daugiausia savo dėmesio ji skiria neseniai į internatą atvykusiai Džeiden. Taip palengva atviruose pokalbiuose su naujoke atskleidžia pačios Greisės asmeninės problemos ir užgniaužtos praeities paslaptys.

Filme giliai paliečiamos pašaukimo ir tarpusavio supratimo temos.

Šis filmas pelnė gausybę apdovanojimų JAV ir Europos kino festivaliuose. Net keturis 2013 m. Lokarno kino festivalyje, tarp jų – Ekumeninės žiūri prizas ar geriausios festivalio aktorės titulas, atitekęs Greisę įkūnijančiai Brie Larson.

5) „Golgota“ (Calvary), rež, John Michael McDonagh, Airija, Didžioji Britanija, 2014, 100 min.

Tie juodo humoro gerbėjai, kurie pasigardžiuodami atsimena 2011 m. „Kino pavasaryje“ rodytą airių režisieriaus John Michael McDonagh kriminalinę juodojo humoro komediją „Sergėtojas“ (The Guard), turėtų nepraleisti ir Sandanso kino festivalyje sėkmingai pasirodžiusios, o Berlyno kino festivalyje Ekumeninės žiuri prizu apdovanotos „Golgotos“. Naujasis režisieriaus filmo herojus – atsidavęs kunigas Džonas. Jis tarnauja provincijos miestelyje, kur gyvena keisti, išgerti mėgstantys lengvi nusikaltėliai. Vieną kartą per išpažintį vienas asmuo prisipažįsta, kad po savaitės jį nužudys, nes vaikystėje patyrė kito kunigo seksualinį išnaudojimą. Grasintojo jis nemato, tačiau tučtuojau pradeda jo paiešką, kad atkalbėtų nuo šio nusikaltimo. Tačiau ją apsunkina atvykusi kunigo dukra, kuri ką tik mėgino nusižudyti.

6) „Tomas atvyko į kaimą“ (Tom at the Farm), rež. Xavier Dolan, Kanada, Prancūzija, 2013, 95 min.

Tomas vyksta į mirusio homoseksualaus draugo Gilemo laidotuves provincijoje. Tačiau Tomo čia niekas nelaukia... Gilemo brolis nenori pripažinti tiesos apie velionį ir padarys viską, kad jų motina jos nesužinotų.

Filmas pastatytas pagal to Michelio Marco Boucharo to paties pavadinimo pjesę, tačiau kaip sako pats režisieriaus Xavieras Dolanas, kurio ekscentrišką filmą apie transeksualo meilę moteriai „Bet kokiu atveju Lorens“ (Laurence Anyways) matėme pernai, sako, kad originaliai pjesė buvo kur kas lengvesnė ir komiškesnė, o jį labiau domino laukinė žmogaus prigimtis, žiaurumas sumišęs su seksualumu ir aistra. Žiūrovus pavergs didinga kinematografija. O dalis žiūrovų ir žiūrovių dar greičiausiai ir įsimylės Tomą vaidinantį atvirai homoseksualų režisierių X. Dolaną.

7) „Omaras“ (Omar), rež. Hany Abu-Assad, Palestina, 2013, 97 min.

Palestiniečių filmas patekęs į pagrindinį „Oskarų“ nominantų devintuką geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje ir Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ kategorijoje nominuotas filmas apie Palestinos kovotoją, kuris kasdien rizikuoja lipdamas per aukštą Izraelį ir Palestiną, skiriančią sieną, kad pamatytų savo mylimąją. Tačiau vieną dieną jis yra pagaunamas ir yra priverstas šnipinėti Izraelio policijai. Ar jis taps išdaviku ar ne?

8) „Sunku būti Dievu“ (Hard to be a God), rež. Aleksey German, Rusijos Federacija, 2013, 177 min.

Šiemet viena iš „Kino pavasario“ retrospektyvų skirta legendiniam rusų kino kūrėjui Aleksejui Germanui. Retrospektyvoje žinomiausi jo filmai kaip „Dvidešimt dienų be karo“ (1976), „Mano draugas Ivanas Lapšinas“ (1984), „Chrustaliovai, mašiną!“ (1998), kuriuos „Kino pavasaris“ kviečia prisiminti ar atrasti. Tačiau tarp visų jo filmų pamatysime ir naujausią – „Sunku būti Dievu“. Mokslinės fantastikos filmas paremtas brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių to paties pavadinimo mokslinės fantastikos romanu: grupė mokslininkų iš Žemės atvyksta į Arkanaro planetą padėti vietinei civilizacijai, kuri vis dar savo viduramžių fazėje. Jie turi padėti jiems rasti kelią progreso link, tačiau negali keisti istorinės eigos, o juo labiau – žudyti. Tačiau pagrindinis herojus Rumata neišsaugo neutralumo, kai planetoje valdžią užgrobia „juodoji brolija“, nuvertusi „pilkųjų“ valdžią. Rumata imasi kalavijo, kad nubaustų piktadarius... A. Germanas užduoda klausimą: „Ką darytum, jeigu būtum Dievo vietoje?“ Šį filmą jis norėjo sukurti visą savo gyvenimą, tačiau tam sutrukdė istorinės aplinkybės. Jis sako, kad filmas yra ne apie žiaurumą, o apie meilę, apčiuopiamą ir gyvą net sunkiausiomis aplinkybėmis. Paskutiniame režisieriaus kūrinyje atsispindi sudėtinga ir iki detalių išieškota režisieriaus kino kalba. Filmas patiks Andrejaus Tarkovskio ir Aleksandro Sokurovo gerbėjams.

Režisierius A. Germanas Anapilin iškeliavo praeitų metų vasarį (1938-2013 m.). Paskutinę juostą A. Germanas planavo baigti 2011 m., vėliau terminas nusikėlė dėl sveikatos sutrikimų, darbus stabdė ir finansinės bei techninės kliūtys. Filmą baigė kūrėjo sūnus Aleksejus Germanas jaunesnysis, taip pat kino režisierius.

Praėjusiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis parodė filmą apie šio kūrimą „Aleksejus Germanas: sunku būti dievu“ (Playback). Tai bendras kino režisierių Antoine’o Cattino ir Pavelo Kostomarovo filmas, kuriame jie įamžino A. Germano kūrybinius ieškojimus ir sudėtingą, bet kartu ir žaismingą gyvenimą jo filmavimo aikštelėje.

9) „Audrų šalis“ (Land of Storms), rež. Ádám Császi, Vengrija, Vokietija, 2014, 105 min.

Vienu Berlyno kino festivalio atradimų tapęs „Panoramos“ programoje rodytas jauno vengrų režisieriaus Ádám Császi filmas „Audrų šalis“ apie jauną futbolininką Šabolcą, kuris metęs savo karjerą Vokietijoje sugrįžta namo į Vengriją, apsigyvena apleistoje senelio fermoje ir užmezga romantinius ryšius su Aronu, vaikinu iš kaimelio. Tai išprovokuoja pražūtingas pasekmes Aronui, kai prieš jį sukyla pasirinkimo nepripažįstantys kaimiečiai ir gėdingais įžeidimais svaidosi bičiuliai, atstumia artimieji. Situaciją dar labiau apsunkina į Vengrija atvykęs futbolininko draugas Bernardas, mėginantis jį įkalbėti grįžti į Vokietiją...

Seksualinio identiteto paieškos ir homofobiškos visuomenės kritika – gana įprastos temos kine, tačiau Á. Császi sugeba jas atskleisti patraukliai ir naujai. Ir galiausiai „Audrų šalis“ – tai puikiai kinematografiškai, gal net kiek meditatyviai, papasakota istorija, kurioje sukuriamas buvimo „vidury niekur“ pojūtis.

10) „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (The Queen of England Stole My Parents), rež. Ernestas Jankauskas, Lietuva, 2014, 30 min.

Norisi festivalyje pamatyti ir lietuviškų filmų, tačiau kadangi šiemet festivalis glaudžia tik vieną ilgo metro premjerą – I. Jonyno „Lošėjo“ ir į jį bilietų Vilniuje jau nėra (kauniečiai dar turi šansą, šį filmą pamatyti nelaukdami iki jo premjeros rugsėjo 26 d., tačiau tuomet turėtų greičiau susigriebti...) Kiti pilnametražiai jau peržiūrėti anksčiau. Bet vis tiek norisi pamatyti lietuvišką filmą... Programoje gausu trumpametražių premjerų ir jei šiemet iš jų būtų galima išsirinkti tik vieną, tai būtų „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“. Nors emigracijos tema jau įgrisusi iki gyvo kaulo, tačiau panašu, kad šis Ernesto Jankausko režisuotas filmas žada pasakišką kelionę į Angliją su raudonplauke keistuole, tikinančia, kad Anglijos karalienė pagrobė jūsų tėvus. Turėtų patikti visiems Weso Andersono fanams užaugusiems su Šerloku Holmsu, Mere Popins ir Hariu Poteriu.

Filmų aprašymus pagal kinopavasaris.lt, imdb.com bei kitų Lietuvos ir užsienio interneto portalų informaciją parengė Jorė Janavičiūtė.