Geriausių filmų penketukas pagal Moniką Šalčiūtę:
1. „Ieškantys laimės“ (The Pursuit of Happyness). Man šis filmas patiko, nes nereikėjo didžiulio biudžeto, kad paliestų žmogaus emocijas. Nereikėjo nei jokių efektų, nei grafikos kaip, pavyzdžiui, „Avatare“. Man filmą įdomiau žiūrėti, kai yra siužetas, o ne efektai. Filmas, kiek supratau, yra biografinis ir paremtas tikrais faktais. Gal taip sako, kad žmonėms viskas jautriau atrodytų, bet jeigu tai tikra istorija, tai labai gražu.
2. „Pragaras rojuje“ (The Impossible). Šį filmą žiūrėjau kino teatre. Aš net verkiau, man buvo labai gaila tų žmonių, kuriuos užliejo. Visos emocijos perteiktos labai stipriai. Labai džiaugiausi, kad jie visi laimingi grįžo namo. Nors efektai įspūdingi, bet jis ir emociškai labai paveikus.
3. „Septynios sielos“ (Seven Pounds). Be didelių efektų pavyko sukurti dar vieną labai gerą filmą.
4. „Bagsis“ (Bugsy). Labai senas filmas apie laikus, kuomet Nevados dykumoje dar nebuvo nė vieno kazino. Taip pat tikrais faktais paremta istorija. Filmas man labai patiko dėl savo idėjos – koks turi būti genijus, kad subrandintum tokią idėją. Turiu omenyje, kad iš plokščios dykumos sukurtum miestą, į kurį plūsta turistai iš viso pasaulio. Kadangi labai mėgstu senovę, man films pasirodė labai gražus dar ir dėl šios priežasties.
5. „Krikštatėvis“ (The Godfather). Patiko, nes irgi rodomi seni laikai. Man patinka Italija, akcentai filme sudėlioti gražiai. Filmas mane nuramino.
