Istorikai skambina pavojaus varpais: rengiama dirva būsimai okupacijai

Visuomenėje kontroversiškų nuomonių sulaukė režisieriaus Jono Vaitkaus ir scenaristo Sauliaus Šaltenio užmojis statyti filmą „Salomėja Nėris“. Kritikos strėlės smigo ne tik į kūrėjus, kurie kaltinami kolaborantės aukštinimu.

Kritikuojamas ir tokius filmus finansuojantis Lietuvos kino centras – ši valstybinė institucija netgi vadinama Vladimiro Putino ruporu. 

Istorikai skambina pavojaus varpais, kad tokia kultūrinė propaganda yra Rusijos kultūros politikos dalis, kuri užsiima dirvos parengimu būsimai okupacijai.

Filmo kūrėjai tikina, kad šiandieniame Rusijos agresijos fone poetės istorija gali būti priminimas, kad žmonės turi būti budrūs, jog iš naujo nereikėtų mokytis 1940 metų pamokos.

Įžvelgia Rusijos kultūros politiką

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius, istorikas Valdas Rakutis stebisi, kodėl valstybinį finansavimą gauna filmai, kuriami apie abejotinos reikšmės asmenybes.

„Nesugebame pastatyti filmo apie Žalgirio mūšį ar apie lietuvių pergales apskritai. O antram filmui apie Tadą Blindą pinigų užtenka. Kodėl mes statome antrą filmą apie Tadą Blindą? Nejau pas mus didvyrių daugiau nėra? Taip pat kyla klausimas, kodėl kino kūrėjų buvo pasirinkta Salomėja Nėris? – svarsto V. Rakutis. – Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kas filme ketinama akcentuoti. Kaip poetė ji niekam abejonių nekelia. Bet kaip politinė figūra Salomėja Nėris buvo labai tragiška. Galima atskleisti jos asmenybės tragiškumą, kaip ji parduoda Tėvynę ir vėliau supranta, ką padariusi. Istoriją pasakojant per jos prizmę viską galima parodyti taip, kad niekam nesinorėtų eiti tuo keliu antrą kartą. Prieš patį filmą nieko neturiu, nes jei jis atskleis Tėvynę pardavusio žmogaus tragiškumą, tai tokiam filmui tik linkiu sėkmės.“

Todėl istorikas labiau linkęs kritikuoti ne pačius filmo kūrėjus, bet valstybinę instituciją, šiuo atveju Lietuvos kino centrą, kurio atstovų prioritetai yra labai diskutuotini.

„Kultūros politikos prasme Salomėjos Nėries filmo finansavimas gali būti labai abejotinas. Tai parodo, kokios vertybės yra propaguojamos ir kokie valstybės prioritetai. Į Lietuvą pastaraisiais metais iš Rusijos aktyviai vežami baletai, koncertai, spektakliai. Tai yra akivaizdi Rusijos kultūros politikos dalis. Taip parengiama dirva būsimai okupacijai, – perspėja V. Rakutis. – Šiuo metu kaip tik yra pereinama į kitą fazę. Diskusijų šiuo klausimu nėra – tai akivaizdūs dalykai. Šioje vietoje esame neprotingi ir neracionalūs, nes nesuprantame pavojaus masto. Pašnekame aukštose tribūnose, kad negerai. Bet kariuomenei finansavimas kaip mažėjo, taip mažėja.

Kodėl vieni poetę bando išteisinti, o kiti – pasmerkti?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, istorikas Aurimas Švedas, vertindamas Salomėjos Nėries asmenybę, išskiria tris svarbius aspektus.

„Pirmiausia, ši poetė be „poemos apie Staliną“ yra parašiusi tikrai puikių eilėraščių (lietuvių literatūros kritikai, kurių nuomone pasitikiu, net naudoja tokį apibūdinimą: „nauja lyrinės lietuvių poezijos aukštuma“). Antra, ji buvo Tėvynės išdavikė, kuri aukščiausiu lygiu prisidėjo prie Lietuvos aneksijos įforminimo ir trečia – S. Nėries asmenybė sovietinei sistemai buvo labai paranki kuriant „tarybinės moters“ provaizdį ir tokiu būdu indoktrinuojant lietuvių visuomenę“, – dėsto istorikas.

A. Švedas pabrėžė, jog jis nėra susipažinęs su dramaturgo Sauliaus Šaltenio parengtu scenarijumi režisieriaus Jono Vaitkaus planuojamam kurti pilnametražiam meniniam filmui, todėl apie šį sumanymą gali pasakyti tik tiek, kad filmas būtų prasmingas, jeigu jo kūrėjai apsvarstytų kelias problemas.

„Pirmiausia, žmogaus likimas epochinių sąvartų akivaizdoje, kuomet kiekvienam reikia apsispręsti dėl savo egzistencinės ar pilietinės pozicijos ir ją ginti. Antra – kūrėjo, savanoriškai sutikusio tarnauti okupantams, drama. Trečia, šiandieninės lietuvių visuomenės santykis su sovietmečio epocha ir ketvirta – mūsų požiūris į Salomėją Nėrį – kodėl vieni ją bando išteisinti, o kiti – pasmerkti? – vardija istorikas. – Taigi, kino filmas gali tapti puikiu pretekstu imtis svarstyti itin svarbius mums visiems klausimus, tačiau tuo pat metu egzistuoja didžiulis pavojus nuslysti į „plakatišką“ praeities ir jos veikėjų vaizdavimą, „juodinant“ arba „balinant“ Salomėjos Nėries portretą. Todėl čia itin didelis krūvis tenka scenarijų rašančiam Sauliui Šalteniui.“

Anot A. Švedo, akivaizdu tai, kad mūsų visuomenei trūksta nebanalių istorinių filmų, kurie padėtų užsiimti savistaba, tačiau egzistuoja viena svarbi problema – esame neturtinga valstybė, skirianti ganėtinai nedaug lėšų kino kūrybai. Todėl reikėtų plačios ekspertų ir visuomenės atstovų diskusijos, siekiant išsiaiškinti – kokių personalijų, reiškinių, procesų refleksija yra mums itin svarbi dabar, bei kokių scenarijų rašymą ir filmų statymą turėtume remti pirmiausiai.  

Piktinasi dėl abejotinų vertybių

Kauno vicemerą Stanislovą Buškevičių ypatingai papiktino Lietuvos kino centro finansavimo politika. Ši valstybinė institucija jam primena Vladimiro Putino ruporą. „Tankai ateina paskiausiai, kaip tai nutiko Kryme. Prieš tai būna kultūrinė propaganda. Lietuvos kino centras yra paprasčiausias ruporas“, – sakė politikas.

S. Buškevičius pastaruosius porą metų bando gauti finansavimą Kauno kino studijos filmui „Nameisio žiedas“, kurį lietuviai nori kurti kartu su latviais. Tačiau finansavimo kaip negauna, taip negauna. O Jono Vaitkaus ketinamam kurti filmui apie Salomėją Nėrį vien parengiamiesiems darbams buvo atseikėta 70 tūkst. litų.

„Pernai ir šiemet pateikėme prašymą finansuoti kartu su latviais kuriamą filmą „Nameisio žiedas“. Nameisis buvo Žiemgalių karalius, kovojęs su kryžiuočiais už Žiemgalių lietuvių-latvių laisvę, – pasakojo Kauno vicemeras. – Tačiau Lietuvos kino centras mieliau finansuoja filmą apie kolaborantę Salomėją Nėrį, kurį jau parėmė 70 tūkst. litų. Juk ji kartu su Paleckiu važiavo į Maskvą parduoti Lietuvos, įteisinti okupaciją. Po to sekė Sibiras, žudymai, lietuvių tautos genocidas.“

Politikas pabrėžia liūdintis ne dėl to, kad bendras lietuvių ir latvių kino filmas negauna finansinės paramos. Jis piktinasi dėl Lietuvos kino centro prioritetų ir vertybių.

„Suprasčiau, jei finansavimo prašytų Kauno kino studija. Bet „Nameisio žiedą“ kuria grandai. Juostos režisierius Aigars Grauba, prodiuseris – Andrejs Ēķis, kurie pastatė tokius istorinius filmus, kaip „Rygos kariai“ ir „Sapnų komanda 1935“. Šie du žmonės yra kiečiausi kino kūrėjai Latvijoje, jei ne visose Baltijos šalyse. Juostoje vaidmenis kurtų ir lietuvių aktoriai, – pasakoja S. Buškevičius. – Tačiau svarbiausia šioje situacijoje yra ne pinigai, bet požiūris. Mes juk neprašėme milijonų. Bet jie atmeta netgi simbolinę 20 tūkst. litų paramą istorinio filmo kūrimui.“

Įžvelgia propagandą

Kauno vicemeras mano, kad filmas apie kontroversiškai vertinamą asmenybę Salomėją Nėrį Lietuvos kino centro finansuojamas neatsitiktinai. Anot jo, kino menas taip pat gali pasitarnauti politiniams tikslams.

„Tiek rusai, tiek amerikiečiai žino, kad kinas lengviausiai pasiekia didžiausias mases ir greičiausiai iš visų meno rūšių gali paveikti žmones. Lietuvos kino centras, galima spėlioti, dirba ne Lietuvai. Ypatingai šiame kontekste tai atrodo kaip V. Putino ruporas, – sako S. Buškevičius. – Lietuvos kino centras, vadovaujamas Rolando Kvietkausko, pademonstravo savo požiūrį į kolaborantę, kuri parašė poemą apie kraugerį Staliną. Dabar jau apie ją statomas filmas už valstybės – mokesčių mokėtojų – pinigus. Tada dar reikėtų sukurti juostą apie Paleckį bei Sniečkų. Juk Putinas veikia per kultūrą. Tankai ateina paskiausiai, kaip Kryme. Prieš tai būna kultūrinė propaganda. Kino centras yra paprasčiausias ruporas. Tai yra labai skaudu“.

Prie projekto dar reikia padirbėti

Lietuvos kino centro vadovas Rolandas Kvietkauskas DELFI portalui tvirtino, kad projektai, teikti Kauno kino studijos, turi pakankamai rimtų priekaištų, kodėl jie nėra finansuojami.

„O filmas apie Salomėją Nėrį Lietuvos kino centro kol kas nėra remiamas. Filmai susideda iš dviejų etapų. Pirmiausia, yra finansuojami arba nefinansuojami parengiamieji darbai, vėliau kreipiamasi dėl filmų gamybos finansavimo. Taip sumažinama rizika, jei projektui nepasiseka. 2013 metais buvo pateiktas prašymas „Salomėjos Nėries“ parengiamiesiems darbams. Jiems buvo skirta apie 70 tūkstančių litų. Šiais metais projektas taip pat buvo teiktas, tačiau tarp remiamųjų nebuvo. Kino tarybos nuomone, projektas dar turi būti vystomas toliau, – sakė R. Kvietkauskas. – Filmo sumanytojų, režisieriais Jono Vaitkaus, scenaristo Sauliaus Šaltenio darbus net ir drąsiausiam žmogui būtų sunku pavadinti angažuotais. Filmas „Salomėja Nėris“ yra ne apie asmenybę, o apie laikmetį, apie kurį turbūt ir šiandien derėtų kalbėti garsiai.“

Tikslas - aprašyti poetės likimą demonų amžiuje

Filmo “Salomėja Nėris“ scenarijaus autorius S. Šaltenis DELFI sakė, jog žmonės bereikalingai kelia bangas. Po poros savaičių bus išleistas romanas „Demonų amžius“, pagal kurį ir ketinamas statyti minėtasis filmas. Perskaičius knygą, anot jo, žmonėms viskas taps aišku.

„Knygoje atskleidžiamas moters ir menininkės – poetės Juditos paveikslas, kuri gyveno tame velniškame smurto, okupacijos, prievartos ir demonų amžiuje. Noriu paaiškinti, kaip tuo metu jautėsi menininkai, kaip žmonės kolaboravo ir panašiai. Mano tikslas buvo talentingai ir vaizdingai aprašyti tai, kaip aš įsivaizduoju poetės likimą, gyvenimą ir tragišką jos lemtį, - sakė scenaristas. - Nepatenkintiems žmonėms norėčiau pasakyti, kad jie dar pakentėtų porą savaičių, kai išeis mano knyga“.

S. Šaltenis neabejoja, jog filmą apie Salomėją Nėrį kritikuojantys žmonės, perskaitę romaną, susidarys visai kitokią nuomonę.

„Jei jie būtų perskaitę knygą, baigtųsi jų baimės ir nerimas, - neabejoja jis. - Nes istorija pasakoja ir apie Ukrainos badą, sovietų okupaciją, propagandą, tremtį, žiaurumą, karą. Šių dienų Rusijos agresijos fone ši istorija yra priminimas, kas vyko pas mus ir kokie budrūs turėtume būti, nes jau turėjome vieną 1940 metų pamoką.“