Reikia labai gerai planuoti laiką ir nuolat skubėti, nes Berlyne galioja griežtos taisyklės – salė pilna ar truputį pavėlavai – greičiausiai į išsvajoto filmo seansą nebepateksi. Prie bilietų kasų nuo ryto taip pat vis dar rikiuojasi ilgiausios eilės. O į kad į jas atsistoti pirmesniam – reikia keltis anksti, o tai – ne taip lengva – visa galybė vakarėlių... Tačiau juos festivalio svečiai išnaudoja ne tik šiaip norėdami pasilinksminti, o ir užmegzti naudingų pažinčių – žiūrėk, liksi stovėti vienas bent trumpam, tuoj pribėgs koks jaunas režisierius. Paklaus, ką čia veiki, pakalbėjęs su tavimi keletą minučių įteiks tau savo vizitinę kortelę ir keliaus toliau megzti dar vienos pažinties. Berlynas – tai vieta susitikti.

Bet dabar trumpam galime grįžti į visko pradžią...

Atvykstame į rytinį seansą viename kino teatrų – Friedrich-Palast. Gatvėje driekiasi didelė eilė prie bilietų kasų. Prie festivalio durų dar stovi keletas žmonių su lapeliais „1 ticket wanted. It is my dream to see the film.“ Laimingieji, tiems, kuriems pavyko įsigyti bilietus, po truputį gūžta į salę. Čia rodo Weso Andersono filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas“(The Grand Budapest Hotel).

Salė visiškai pilna. Po truputį gęsta šviesos. Ant palengva atsiveriančių užuolaidų jau pradedama rodyti projekciją. Salėje tvyro euforija. Vartai į viešbutį atsiveria.

W. Andersono filmą pradeda pasakotojas – pagyvenęs rašytojas, kuris pažada istoriją papasakoti taip, kaip viskas ir įvyko. Tuojau nusikeliama į 1968 m., kai tas pats rašytojas dar būdamas jaunas atvyksta į „Didijį Budapešto“ viešbutį, kuris papilkėjęs, pustuščias, visi čia leidžia laiką vieni. Vienas tokių vienišių patraukia rašytojo dėmesį... Tai ponas Moustafa, viešbučio savininkas. Netrukus jie susibendrauja ir viešbučio savininkas pradeda pasakoti savo bei legendinio viešbučio istoriją.
Nusikeliame i trečiąjį dešimtmetį. Mes tame pačiame „Didždiojo Budapešto“ viešbutyje – tik jis prabangus, spindintis ir nuolat pilnas turtingų ir įtakingų lankytojų. Viešbucio durininkas Gustave H. Čia daugiau nei durininkas – jis visų gerbiamas ir mylimas. Ypač moterų. Čia patarnautoju įsidarbina jaunasis Rafa Moustafa. Netrukus tarp jo ir Gustave H. užsimegza draugystė. Tačiau netikėtai viena Gustavo H. turtingų meilužių, Madame D., miršta ir jam palieka neįkainojamai vertingą meno kūrinį. Žinoma, damos šeima visiškai nenori dalintis turtu. Čia prasideda viešbučio darbuotojų gaudynės.

Režisierius sukuria prarastai erai ilges keliantį savitą pasaulį, pasaką, su savomis taisyklėmis. Veiksmas vyksta 3-iajame dešimtmetyje, tačiau tikrąsias aplinkybes režisierius dažnai pakeičia išgalvotomis, pavyzdžiui, viešbutis įsikūręs išgalvotoje Zubrovkos respublikoje. Kaip visada W. Andersono filmuose, daug dėmesio skiriama detalėms bei spalvingoms dekoracijoms, naudojama dinamišką kinematografija – skirtingi kameros judesiai. „Didžiojo Bupapešto“ viešbučio pasaulyje – daugybė žaismingų šmaikščių veikėjų ir ekscentriško humoro pilnų dialogų. „Didžiajame Budapešte“ nedidelius vaidmenis atlieka visa galybė kino žvaigždžių: Billas Murray`us, Ralphas Fiennessas, Tilda Swinton, Jude`as Law ir kiti. W. Andersonas naudoja itin daug slaviškų motyvų, vienas jų – muzika, suteikianti filmui slaviškos kultūros dvasios. Neįprasta, kad šiame filme režisierius naudoja daug animacijos ar kompiuterinės grafikos elementų.

Vis dėlto kūrinys dažnai primena holivudines veiksmo komedijas, tad išsiilgę grynos spalvingos W. Andersono kinematografijos, savyje turinčios ir gilesnę prasmę, kokią regėjome ankstesniuose jo filmuose tokiuose kaip „Mėnesienos karalystė“ ar „Kelyje su „Dardžylingu“, greičiausiai kiek nusivils. Kaip išsireiškė kino kritikas Alonso Duralde, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – tai desertas, kurio ilgai laukėme, tačiau jį pažiūrėję suprantame, kad taip nieko ir nevalgėme.

Kaip ten bebūtų, W. Andersono filmas visada yra šventė. Filmo pabaigoje ekrane bėgant titrams nenustoja plojimų pliūpsniai, laikydamiesi nerašytos Berlyno kino festivalio taisyklės, žiūrovai lieka salėje iki pat titrų pabaigos.

Bėgame į filmus toliau. Atsiduriame tarptautinėje prancūzų režisierius Jalilo Lesperto debiutinio pilnametražio filmo „Yves Saint Laurent“, pasakojančio apie garsųjį dizainerį tarptautinėje premjeroje. Neseniai Lietuvos kino teatruose buvo galiama pamatyti dokumentinį filmą apie šį dizainerį „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“. Jame ilgametis Y. Saint Laurent draugas Pierre Berge pasakojo jų draugystės istoriją. Atsiminimus jam neva sukeldavo poros sukaupti meno kūriniai. Vaidybinis filmas taip pat tarsi įrėminamas šiuo motyvu – Pierre Berge vyksta į aukcioną, kur bus išparduota jųdviejų kolekcija ir prisimena savo mylimąjį. Tuomet sugrįžtama atgal į praeitį, Y. Saint Laurent 21-eri, jis talentingas dizaineris, jis pradeda dirbti „Dior“ mados namuose, kurių vairas netrukus pereina į jo jaunas rankas. Čia jis dar susipažįsta su P. Berge ir užsimegza jų meilė... Tačiau netrukus ima ryškėti Yvo maniakinė depresija... Gerai sukaltas, stilingas, erotikos elementų turintis kostiuminis filmas atskleidžia dizainerio gyvenimo ir kūrybos istoriją bei laikmečio nuotaiką. Mėginama atskleisti ir jo sudėtingą į savinaiką polinkį turinčią asmenybę, jo egzistencijos tragediją, tačiau galiausiai setimentaliomis melodijoms perspalvintas biografinis filmas veikiau primena laidą per mados kanalą.

„Berlinalės“ konkursinėje programoje – ir naujų ir mažai kam žinomų vardų, ir garsių pavardžių. Tačiau nebūtinai daug žadančių. Viena tokių – aktorius George`as Clooney`is ir penktasis jo režisiuotas filmas „Brangenybių medžiotojai“ (The Monuments Men). Jo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu. Paties G. Clooney`io įkūnytas meno istorikas Frankas Stoke`as surenka specialų istorikų, meno specialistų ir profesorių būrį, kurie turi vienintelį tikslą – surasti, išsaugoti ir tikriesiems savininkams grąžinti nacių pavogtus meno kūrinius. Šis nepatyrusių karių būrys atvyksta į Europą – amerikiečių divizijos jau išsilaipinusios Normandijoje. Būrio nariai leidžiasi ieškoti prarastų meno kūrinių, susidurdami su įvairiais pavojais, netektimis ar ryžtingomis moterimis. O čia ant kulnų mina dar ir rusai, kurie nori menų kūrinių kaip „reparacijų“ šalies patirtai žalai atlyginti.

Filmas susuktas pagal įprastas holivudo konvencijas, jis savo stilistika ir žinute „amerikiečiai išgelbės visus“ primena Šaltojo karo laikotarpio holivudinius karo filmus. „Brangenybių medžiotojuose“ be G. Clooney vaidina ir kitos Holivudo garsenybės kaip Mattas Damonas ar Billas Muray`us. Tačiau šio gana vidutiniško filmo tai neišgelbėja – veiksmo, didelio veikėjų skaičiaus veikėjų, istorinių detalių prifarširuotas siužetas neretai trūkinėja, lieka kiek neaiškus.

Be to, kokia gi filmo žinutė? „Saugokime meno kūrinius ir grąžinkime juos į vietą“? Per spaudos konferenciją G. Clooney`is vienos graikų žurnalistės paklaustas, ką mano apie tai, kad Didžioji Britanija negrąžina Graikijai jos senosios kultūros palikimo, tik nerišliai pajuokavo apie pietus su žurnaliste. Filme bandoma spręsti netgi egzistencinę dilemą – ar meno kūrinys vertas vertas žmogaus gyvybės, kad ir koks svarbus jis būtų, tačiau tai lieka tik holivudinio lygmens kalbomis, fone grojant pakyliai muzikai.

Filmas Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo vasario 28 d.

Vienas įsimintiniausių Berlyno kino festivalyje matytų filmų – estų režiseiriaus Veiko Õunpuu, lietuvių žiūrovams žinomo iš Venecijos kino festivalyje pelniusios „Horizontų“ programos apdovanojimą „Rudens puotos (2007) bei „Šventojo Tonio gundymo“ (2009), naujasis filmas „Laisvos ribos. Baladė susitaikymui su pasauliu“ (Free Range/ Ballad on Approving of the World), pasakoja apie jauną rašytoją, kuris baiginėja savo pirmąją knygą. Vieną dieną už keiksmažodžius filmo „Gyvenimo medis“ recenzijoje jis išmetamas iš darbo laikraštyje. Tuojau pat jis sužino, kad jo mergina laukiasi. Jis supranta, kad jei parduos savo knygą jis taps sistemos dalimi, tad pradeda dirbti krovėju. Tačiau, ar ir dabar jis yra laisvas nuo sistemos? Tai filmas apie žmogaus, norinčio gyventi už sistemos ribų, sumišimą.

Neatsiejama V. Õunpuu kūrinio dalis – nuolat skambanti roko muzika, kuri padeda paryškinti ne tik nuotaikas ar atmosferą, bet ir sukurtį anarchijos pojūtį. Filmo naratyvas atrodo kiek „išplaukęs“, kartais atsiranda su juo nesusijusių vaizdų – taip režisierius kino priemonėmis bando atkurti gyvenimo ritmą. Tam padeda ir ypatinga filmo kinematografija – estų operatorius Martis Tanielis filmuoja 16 mm juosta, kas sukuria savitą filmo estetiką ir tarsi perkelia keliais dešimtmečiais atgal, nors filme veiksmas ir vyksta „dabar“. Režisierius sako, kad nusprendė naudoti juostą, nes mano, kad dėl skaitmeninių kino kūrimo būdų, kinas, plačiąja šio žodžio prasme, netenka dvasios. O šis filmas tuo ir žavi, kad V. Õunpuu tikrai pavyksta sukurti dvasią ir savitą pasaulį.

FREE RANGE / Ballaad maailma heakskiitmisest TREILER from Homeless Bob on Vimeo.

O dabar – vėl bėgame į kiną.