Žinoma, iš pradžių reikėtų pastebėti, kad šio festivalio filmai nėra tik neįpareigojanti pramoga kramsnojant popkornų maišą. Čia nepamatysime nuolatos besišaudančių ir besigaudančių veikėjų ar tradicinių trilerių siužetų. “Žiemos ekranai” kviečia pažvelgti į šiuolaikinį prancūzų kiną, kuris nebijo pasimurdyti paprastoje kasdienybėje, nagrinėti socialines problemas ar žvilgtelti tiesiai realybei į akis.

Festivalio svečias – žymus gruzinų režisierius O. Joselianis

Festivalis prancūziško kino gerbėjams šįkart siūlo geriau susipažinti su gruzinų režisieriaus Otaro Joselianio kūryba ir pateikia jo filmų retrospektyvą. Festivalyje išvysime net 9 Joselianio filmus, kuriuose - ne tik prancūziška dvasia, bet ir rečiau kino ekrane atsidurianti Gruzija. Režisierius taip pat svečiuosis Vilniuje ir pats pristatys tris savo filmus.

Atrodo, iš mažų, komiškų ir gyvenimiškai keistų atsitikimų sudėliotose Joselianio filmų mozaikose galime pajusti, lyg žiūrėtume ne filmą, o į tikrą gyvenimą, kuris stebina, linksmina, o gal net spaudžia juoko ar graudesio ašaras.

Festivalio organizatorė Austė Zdančiūtė teigia, jog Joselianio filmai – tai atmosferinis kinas, labiau gyvenimo patyrimas, nei konkretaus personažo gyvenimas. „Net nebūtina suprasti, ką personažai šneka, kalba čia nėra pagrindinis dalykas“. A. Zdančiūtė akcentuoja, jog filmuose vaizdas dažnai juda į šonus, taip sukuriant pojūtį, jog žiūrovas irgi sukinėjasi, žvalgosi po fiksuojamą pasaulį.

„Pagrindinė vertybė ir būtų tų momentų, kurie įkvepia, patyrimas, natūrali gyvenimo tėkmė ir aišku, laisvės pojūtis“, - teigė festivalio organizatorė. Filmuose veikėjai vis stengiasi pabėgti nuo rutinos, leidžiasi į avantiūriškas keliones, įsivelia į pavojingas situacijas ir savotiškai sprendžia nuobodulio bei laisvės klausimus.

Norint prisiliesti prie prancūziško gyvenimo ritmo, vyno ir dainų, siaurų gatvelių ir mielų lauko kavinių, verta nueiti į O. Joselianio komišką komediją “Sudie, mano karvide” (“Adieu, plancher les vaches!”, 1999). Filme galima išvysti tiek skurdo, tiek prabangos, taip pat sudėtingus tarp šių dviejų kraštutinumų besiblaškančių veikėjų gyvenimus.

Gruziniškas vėjas papūs žiūrint pirmąjį pilnametražį šio režisieriaus filmą “Lapams krentant” (“ La chutte des feuilles”, 1966). Lėto vystymo, tačiau nuotaikingas ir savotiškas jaunuolio gyvenimas sovietų Gruzijoje patiks kiek senoviško, paprasto kino mėgėjams.

Eksperimentiniai Margaritos Duras filmai

Festivalis taip pat kviečia paminėti šimtąsias literatūros klasikės Marguerite Duras gimimo metines. Turbūt mažai kam žinoma, kad ši rašytoja ne tik smailino plunksną prie gausybės romanų, bet ir radijuje skaitydavo noveles, režisuodavo teatro pjeses, taip pat ir filmus. “Žiemos ekranai” parodys tris rašytojos režisuotus kino kūrinius. „Ilgai galvojome, kaip apibūdinti juos, tai labai sunku įsprausti į kokį žanrą. Filmai labai originalūs, modernūs, net eksperimentiniai“, - pasakojo Austė Zdančiūtė.

Išties M. Duras pasiūlys mažai kur matytų režisūros sprendimų, pavyzdžiui, literatūrinę dramą „Agata ir beribiai skaitymai“ („Agatha et les lectures illimitées“, 1981). Kadangi vaizdas ir tekstas šiame filme sunkiai susiejamas, organizatorė pataria kūrinį žiūrėti poetiniu lygmeniu, stengtis pajusti, o ne suprasti garsios rašytojos filmus.

„Žiemos ekranai“ taip pat pateikia mažai girdėto žanro M. Duras filmą – onirinę dramą „Indijos daina“ („India song“, 1975). Čia sapnai jungsis su realybe, vienoje istorijoje persipins rašytojos audringas asmeninis gyvenimas ir kūryba.

Pagrindinėje programoje – netikėti gyvenimo vingiai

Pagrindinėje programoje šiais metais išvysime dešimt naujausių prancūziškų filmų. „Žiemos ekranų“ organizatorė A. Zdančiūtė išduoda, jog daugumoje kūrinių pagrindinis variklis – personažas, jo gyvenimo pokyčiai, įvykiai, kartais visai netikėtai pasukantys gyvenimą ne taip, kaip tikėjomės.

Festivalis į dienos šviesą ištrauks ir dar vieną Lietuvos skaitytojams žinomą rašytoją Romainą Gary. Autoriaus 100-ųjų gimimo metinių proga ŠMC kino salė parodys pagal jo romaną „Moters šviesa“ sukurtą to paties pavadinimo filmą (rež. Costa-Gavras, 1979).

Sausio 23 – vasario 9 dienomis festivalis aplėks beveik visą Lietuvą ir aplankys Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Nidą, Palangą ir Visaginą.