Režisierė su filmo heroje Julija susipažino, kai, pasak Jackie, abi Vilmersdorfe dirbo „užeigos merginomis“, siūlydamos lankytojams pirkti alkoholį, seksą. Pradžioje ji Juliją pradėjo fotografuoti, vėliau ir filmuoti, ką su pertraukomis darė bene dešimtmetį.
Jau antrą kartą „Scanoramoje“ besilankanti vokiečių režisierė (2011 metais ji pristatė savo filmą apie transseksualų klubą Berlyne „Gėdos namai“) po ilgų studijų universitete, kur studijavo meno istoriją, filosofiją, sociologiją, literatūrą, 9-ajame dešimtmetyje dirbo įvairiuose nepriklausomo kino projektuose, kūrė ir prodiusavo dokumentinius bei trumpametražius filmus. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ji pasidarė lyties keitimo operaciją. Paskutinį dešimtmetį J. Jackie Baier dirba fotografe, stebi transseksuales Berlyno moteris (jos fotografijos parodą „Julijos portfolio“ iki gruodžio 3 d. galima pamatyti kino centre „Skalvija“) ir režisuoja televizijos serialus, filmus. Su režisiere kalbame apie „Juliją“, Juliją ir ją pačią.
- Kodėl būtent susidomėjote Julija, o ne kitomis merginomis?
- Tiesą sakant, aš esu ir buvau susidomėjusi kitomis merginomis. Aš jas fotografuoju. Jos visos yra ypatingos asmenybės. Pavyzdžiui, man labai įdomi Berlyne gyvenanti Bianca, juodaodė transseksualė, kuri atvyko į Berlyną iš Keiptauno per Barseloną ir Frankfurtą. Jos visos unikalios savaip. Tačiau Julija išsiskiria. Ne tik dėl pribloškiančio grožio, ne tik dėl savo intelekto, bet ir dėl savo aistros. Aistros gyventi. Aistros viskam. Ji labai protinga. Tai kažkas... Mane visada domina tokie žmonės. Ji man priminė vieną labai stiprią asmenybę iš Niujorko 7-ajame dešimtmetyje – dramaturgę Jackie Curtis. Julijai gyvenimas nėra kokios nors prasmės paieškoms, jo pagrindas jai yra aistra.
- Kodėl Julija paliko Lietuvą?
- Ji persikėlė į Vokietiją, regis, 2001-aisiais. Sutikau ją 2003-iųjų vasarą. Ji paliko Lietuvą, nes joje paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti savęs gyvenančios kaip transseksualės, o to slėpti ji nenorėjo. Kaip ji man sakė, būtų galėjusi gyventi nebent dvigubą gyvenimą – būti vyru dieną, moterimi – naktį, bet tai nebuvo tai, ko ji norėjo. Ji oficialiai norėjo gyventi kaip moteris. Tuomet tai buvo neįmanoma. Nežinau, kaip yra dabar. Galiu įsivaizduoti – tik baigi mokyklą, gauni brandos atestatą, nori studijuoti universitete... Dar sunkiau.
- Filme matome pagyras, kaip gerai Julijai sekėsi piešti ir kad ji, kaip sako, baigė mokyklą puikiais rezultatais. Jums pačiai negaila, kad ji po to nestudijavo? Nebūtinai Lietuvoje, gal net tam pačiame Berlyne.
- Nemanau, kad turiu teisę tai komentuoti. Nėra jokio įstatymo, kuris žmonėms uždraustų švaistyti savo talentą. Jei tu nejauti, kad tai yra tai, ko nori, tai kam taip daryti? Kaip ji sako, galbūt susidėjo su ne tais žmonėmis. Kai ji atvyko į Berlyną, tapyba seniai nebebuvo prioritetas. Prioritetais jau buvo prostitucija, uždirbti pinigų, gėrimai, galimybė išsilaikyti tame versle, po to užsidirbti dar daugiau pinigų ir nusipirkti dar daugiau gėrimų. Bent jau taip sako ji. Kaip filme sako buvusi Julijos dailės mokytoja Renatė Lūšis, gal jei ji pieš, vieną dieną išgarsės.
- Kaip kamera paveikė kasdienį veikėjos gyvenimą? Ar stengiatės stebimąja maniera objektyviai atskleisti Julijos asmenybę ar kameros buvimas veikė jos kasdienybę?
- Ne, nesiekiau kokio nors objektyvumo. Skatinau ją žaisti su kamera. Ne vaidinti prieš kamerą, bet su ja rasti santykį. Tai gana sunku paaiškinti. Tai daugiasluoksnis procesas. Pavyzdžiui, scena, kai vyresnis vyras, su kuriuo ji gyvena, virtuvėje prie stalo pradeda ginčą su Julija. Ji nežinojo, kad jis tai padarys prieš įjungtą kamerą. Tačiau aš tai žinojau. Jis man pasakė, kad žada tai padaryti. Mes žinojom, kad ji užsikabins. Kai jis man tai pasakė, galėjau sakyti, kad to nedarytų, tačiau sakiau: „Gerai, gali tai padaryti.“ Ji suvaldė situaciją ir joje „paėme“ valdžią. Ji visada taip pasielgdavo. Šis filmas yra tiek pat jos, kiek ir mano. Objektyviai jos stebėti nesistengiau. Ji puikiai integravo mūsų filmavimo grupę į savo gyvenimą.
- O kaip dėl kelionės į Lietuvą? Ar ji pati taip sugalvojote ar vykote ten, nes to reikėjo filmui?
- Mes susitarėme dėl to. Portretui, kurį norėjau sukurti, buvo svarbūs ir tie 18 metų, kuriuos ji nugyveno Lietuvoje, net jei tie metai būtų tik fonas, kurį ji gyvena dabar. Susitarėme, kad kada nors ten nuvažiuosime – kai tam turėsime pinigų, kai ji bus tam pakankamai tvirta. Toks buvo susitarimas ir mes ten nuvykome. Neieškojome jokių pateisinimų ten važiuoti – nes jai reikia naujo paso ar, kad jos mama, kurios ji netgi nenori matyti, serga. Aš neverčiau jos vykti į Lietuvą. Žinoma, ji greičiausiai nebūtų nuvykusi į Klaipėdą, jai nebūčiau jos tam pastūmėjusi. Bet dažniausiai ji pati įsitraukdavo į įvairias situacijas.
- Jūs pati esate pasidariusi lyties keitimo operaciją. Kaip priėjote prie šio sprendimo?
- Paprasčiausiai supratau, kad nesu, kas maniau, kad esu...
- Kaip tai įvyksta?
- Nėra taip, kad vieną rytą atsibundi ir nusprendi pasidaryti operaciją. Tai ilgas procesas. Pirmąkart buvau pas psichiatrą, kai transseksualizmas dar netgi neturėjo pavadinimo. Tai buvo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Psichiatras man paprasčiausiai išrašė receptą valiumui ir pasakė: „Išgerk šitų. Tai praeis.“ Tuomet aš pradėjau studijuoti ir daryti karjerą. Bet jausmas, kad išprotėsiu vis stiprėjo. Galiausiai sužinojau, kad valstybė gali man padėti. Pavyzdžiui, Julija nėra pasidariusi lyties keitimo operacijos. Yra keletas kelių pasikeisti lytį ir tik vienas jų – pasidaryti operaciją. Ji pakeitė lytį, bet negalėdama legaliai to padaryti, ji operacijos nepasidarė. Bet ji nėra vyras – pažiūrėkit į ją. Tai aklavietė – jei lyties keitimo sąvoką redukuoji iki operacijos. Man tai atrodo pernelyg viendimensiška. Aš esu pasidariusi operaciją, bet žinau daugybę tų, kurie nėra jos pasidarę ir nėra mažiau moterys nei aš esu.
- Kaip po to pasikeitė jūsų gyvenimas?
- Mano gyvenimas, kuris buvo prieš tai, baigtas. Aš nesitapatinu su savo buvusiu gyvenimu. Nėra žmonių, iš ano gyvenimo, su kuriais galėčiau pasikalbėti. Jie nenori manęs matyti. Su tuo viskas baigta. Viskas pasikeitė, išskyrus profesiją (šypsosi). Tuomet negalėjau išsiaiškinti, ko iš tikrųjų noriu, tai buvo sunkiausia. Tai paprasčiausiai visiškai naujas gyvenimas, jis niekaip nesusijęs su praeitu – iš senojo neliko jokių draugų, gyvenu visiškai kitame mieste, turėjau pradėti karjerą iš naujo. Galiu nebent duoti pavyzdį, kaip viskas pasikeičia – kaip fotografė, jaučiausi tarsi būčiau praradusi savo žiūros tašką. Turėjau tą privilegijuotą, vadinamą vyrišką, žvilgsnį ir jo netekau. Tai ypač liečia tai, kaip fotografuodama fokusuoju vaizdą. Kurį laiką išvis negalėjau fokusuoti.
- Jūsų šeima vis dar nepriėmė pasikeitimų?
- Kartais dalykai ateina per vėlai... Dažnai būna problemų su šeimomis, bet aš suprantu, kodėl, pavyzdžiui, Julijos šeimoje tiek problemų. Motina, juk, pavyzdžiui, neįgyja dukters, bet praranda sūnų, o turėti sūnų – kažkas mitologiško. Yra ir teigiamų pavyzdžių. Bet dažniausiai būna labai komplikuota.
- Kokia situacija su tolerancija transseksualams Vokietijoje? Berlyne?
- Berlynas, be abejo, išsiskiria iš kitų Vokietijos miestų. Man tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau gyventi. Mieste yra kitų problemų, tačiau tai nėra transseksualumas.
- Julija užsiima prostitucija. Ir jūs kurį laiką tuo užsiėmėte. Susiformavęs tarsi toks stereotipas apie transseksuales ir prostitucijos verslą. Kodėl jos užsiima būtent tuo?
- Atsakymas labai paprastas – dažniausiai kitų darbų paprasčiausiai nėra. Baras, bordelis, kuriame abi dirbome, kartais atrodo kaip vienintelė vieta, kur tu nesi suprastas kaip iškrypėlis. Esame laikomi iškrypėliais visur – visuomenėje, darbo aplinkoje. Vienintelė vieta, kur vyras kažko nori iš transseksualės – yra bordelis ar striptizo klubas. Dėl to tiek daug užsiima prostitucija – ne tik tam išgyventų, bet ir kad gautų bent tokio pripažinimo.
Kita vertus, žinau daugybę jų, kurie dirba seselėmis, mokytojomis ar netgi policijoje. Tačiau visada, kai situacija darbo rinkoje tampa
sunkesnė, pavyzdžiui, krizės metu, tuomet visų pirma mažumoms
situacija tampa komplikuotesnė. Jei prasideda konkurencinė kova,
viskas priklauso nuo to ar varžovas yra prastesnis nei tu,
tikriems vyrams ir tikroms moterims lengviau. Moteris tame pačiame
darbe turi būti 200 proc. geresnė nei vyras, kad pasiektų tą
patį. Dabar aš privalau būti dvigubai geresnė nei tos pačios
kvalifikacijos moteris tame pačiame darbe. Taigi turiu būti net
kelis kartus geresnė nei buvau prieš tai.
- Ar žiūrite daugiau vadinamo žanro filmų apie transseksualus? Kuo „Julija“ išsiskiria iš jų? Kaip tokie filmai veikia visuomenę?
- Niekad nesu kėlusi tokio klausimo, kurdama negalvojau, kad noriu sukurti filmą. Man nepatinka visokie pareiškimai. Dėl vieno galiu jus
tikrai užtikrinti – tikrai nekuriu filmų dėl skandalo ir
neskleidžiu jokios propagandos. Tai yra paprasčiausiai meno
kūrinys. Jis ateina iš širdies. Noriu parodyti istorijas, kurios
paliečia mano ir kitų žmonių širdis. Nesistengiu niekieno
įtikinti dėl kieno nors gyvenimo būdo. Nesu atsakinga už tai,
kaip žmonės reaguos. Nekuriu tam, kad ką nors pareikščiau,
iškelčiau problemas ar panašiai. Visad norėjau kurti filmus apie
asmenybes. Stiprius kinematografiškus veikėjus. Tai kinas.
