Apie (ne)kasdieniškas istorijas pasakojančių trumpametražių filmų dabartį ir ateities perspektyvas kalbamės su jau rytoj, ketvirtadienį, Vilniuje prasidėsiančio aštuntojo tarptautinio trumpų filmų festivalio “Vilniaus kino šortai” direktore Rimante Daugėlaite ir festivalio projektų koordinatore Marija Razgute.
- Su kuo galėtumėte palyginti trumpametražį filmą?
Marija Razgutė: Man trumpametražis filmas asocijuojasi su neilgu nuotykiu – linksmesniu arba liūdnesniu. Pavyzdžiui, sutikęs seniai matytą draugą, nepradedi pasakoti, kur gimei, augai – visos gyvenimo istorijos. Bet papasakoji įvykį, kuris tau neseniai nutiko. Taip yra ir su trumpametražiu kinu.
Rimantė Daugėlaitė: O man trumpas filmas primena degtuką. Jis greitai įsižiebia, įskelia kibirkštį ir kažką palieka tavyje.
- Vyrauja nuomonė, kad trumpi filmai – tai jaunų režisierių, studentų, kino forma? Ką Jūs manote?
R. D.: Laikomės ir teigiame kitokią nuomonę. Žinoma, nuo trumpo metražo jauni žmonės pradeda, tai pagrindinė jų, pavadinkime, kino kategorija. Bet jokiu būdu nereiškia, kad tai studentiška, mėgėjiška kino forma. “Vilniaus kino šortuose” rodome filmus, kuriuos sukūrė kino profesionalai – tai nuolat pabrėžiame.
M. R.: Taip, Lietuvoje paplitęs stereotipas, kad trumpus filmus kuria jauni žmonės, kad jie skirti jaunai auditorijai. Bet tai netiesa. Tarptautiniuose trumpametražių filmų festivaliuose smagu sutikti, pavyzdžiui, 70-metį programos sudarytoją, sukaupusį didžiulę patirtį, dievinantį šią kino formą. Manau, požiūris į trumpą metražą Lietuvoje pasikeis.
- Keliaujate po tarptautinius trumpametražių filmų festivalius. Kokias tendencijas, madas pastebite?
R. D.: Sunku kažką bendrai teigti. Tik pastebime, kad Vakarų Europos kinas mėgsta komedijas, linksmus, gerai “sukalto” scenarijaus, filmus, o Rytų Europos kinas imasi daugiau filosofinių, rimtų socialinių dramų.
M. R.: Iš tiesų viskas atsiremia į kontekstą – šalių patirtį, istoriją.
R. D.: Taip, kūrėjai Rytų ir Vidurio Europoje gyvena kitokiomis nuotaikomis. Be to, daug ką lemia kino mokyklų tradicijos.
M. R.: Lengviausia pastebėti formato tendencijas. Trumpametražiai filmai paskutiniais metais trumpėja. Patys festivaliai nori vis trumpesnių filmų. Yra tokių, kurie rodo ne ilgesnius nei 5 min. trukmės filmus. O kalbant apie temas – viskas grįžta į žmogų, jo santykį su pasauliu, vertybes. Galbūt tai lėmė pokrizinė situacija pasaulyje. Kai esi dugne, anksčiau ar vėliau pradedi atsipeikėti. Matyti, kad svarbiausia žmogus.
- O kokia trumpametražių filmų situacija Lietuvoje?
M. R.: Esame maža šalis su mažai kino kūrėjų. Ir dar mažiau – trumpametražių filmų režisierių. Todėl dingsta pati kino įvairovė apskritai. O šiaip trumpų filmų Lietuvoje kuriama vis daugiau.
R. D.: Manau, trumpametražio kino situacija gėrėja. LMTA augina jaunąją kartą, kuri aktyviai lankosi tarptautiniuose festivaliuose, ten žiūri filmus, domisi užsienio galimybėmis – studijomis, įvairiomis kino dirbtuvėmis. Tai sveikintina. Tačiau svarbu, kad trumpų filmų pažiūrėti ateitų ir Lietuvos kino kritikai, kad apie juos rašytų, juos vertintų. Čia iškyla ir edukacinis aspektas.
- Kino technologijų (įvairių kino juostų, garso, spalvų) vystymasis per visą kino istoriją kūrėjams leido imtis didelių projektų. Trumpos kino formos, atrodytų, turėjo po truputį pasitraukti, nunykti. Kaip Jums atrodo, kodėl trumpametražis kinas išliko ir yra populiarus?
M. R.: Galime grįžti prie minėtų degtuko ir nuotykio. Vieniems patinka akimirka, jos sukuriamas įspūdis, kiti, atvirkščiai, mėgsta žiūrėti ilgai trunkančius filmus, išgyventi kiekvieną minutę. Abi formos – trumpi ir ilgi filmai – konkurencingai yra lygiaverčios.
- Kokią matytumėte trumpų filmų ateitį?
M. R.: Neseniai buvau filmų rinkodaros ir platinimo dirbtuvėse Kroatijoje. Vienas pranešėjas pasakė, jog turi blogų žinių ilgametražio kino režisieriams, kadangi milžiniška auditorija yra persikėlusi į virtualią erdvę. O joje viskas akcentuota į kuo mažesnius formatus. Visi nori trumpų filmų čia ir dabar, kuo greičiau. Tad jis regi optimistinę ateitį. Pažiūrėsime, ar ši prognozė teisinga.
- Kokios pagrindinės šių metų “Vilniaus kino šortų” naujovės?
R. D.: Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad festivalis auga. Šiemet filmų atrankai gavome beveik dvigubai daugiau. Tai naujovė pačiam festivaliui. Be to, pirmą kartą rengiame didelį kino industrijos renginį – trumpametražių filmų projektų forumą “Baltic Pitching Forum 2013”, kuriame dalyvaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos režisieriai, o jų idėjas vertins tarptautinė septynių narių komisija.
M. R.: Kitą vertus, mes nedarome sensacijų kiekvienais metais, nerengiame pramogos. Koncentruojamės į esmę – filmų žiūrėjimą. Tai festivalis, kuris kviečia pamatyti kruopščiai atrinktus geriausius viso pasaulio trumpametražius filmus, kurių kitur išvysti nėra galimybės.
Spalio 10–13 d. festivalio filmai bus rodomi Vilniuje, kino teatruose “Forum Cinemas Vingis”, “Skalvija” ir “Pasaka”. Spalio 15–20 d. keliaus net per 6 Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Nidą, Ukmergę.
