Tai, kokie faktai rikiuojami biografiniame filme “Aviatorius”, išduoda M.Scorseses braižą, būdingą visoms “amerikietiškosios svajonės” tipo juostoms. Jau pati filmo pradžia, kurioje fiksuojamas žodį “K-a-r-a-n-t-i-n-a-s” skiemenuojantis šlapias berniukas, perša mintį, jog triumfą ir tragediją patyrusi istorinė figūra, amžiaus legenda, tėra praeities įkaitas, bejėgis prieš motinos įdiegtą patologinę ligų bei mikrobų baimę. Argi taip neverbuojama žiūrovų užuojauta, ir kartu simpatija tam, kuris ragais nagais siekė savo svajonės įgyvendinimo, tačiau kuris turėjo lenktis likimui ir parodyti, kad yra žmogus kaip visi – silpnas, nesvarbu, kad užkariavęs dangų?
Režisierius filmui atrinko tik tokius H.Hugheso gyvenimo šešėlius, kurie netemdytų romantinių “ikaro” savybių ir, svarbiausia, neužgožtų jo pasiekimų ir triumfo minučių. Nuo purvo apvalytas herojus nėra labai tikras. Akivaizdu, jog H. Hughesas priverstas filme atgimti pagal amerikietiškosios svajonės scenarijų, o ne tokį, kuriame dar turėtų atsispindėti jo palankumas rasizmui, pasigautas sifilis, įklimpimas į narkotikus ar prieš mirtį visai liguistas drabužių nekeitimas, bijant, kad jie nebus švariai išskalbti. Michailo Trofimenkovo (“Vlast”, Nr.5) vertinimu, taip kurdamas aviatoriaus biografiją labiausiai veidmainiavo ne pats M.Scorsese, o Holivudas, kurio taisyklių režisierius ir laikėsi. “Pagrindinė jų - kad ir koks baisus būtų personažo gyvenimo galas, filme turi atsispindėti jo aukščiausio triumfo momentas”.
Filme jis atsispindi puikiai ir net vietomis hiperbolizuotai, nors režisierius ir priešpastatė pompastikai ir spindesiui kruopštų Howardo rankų plovimąsi tualete, pirmąsias šizifrenijos apraiškas, kovą su FTB. Filmo finiše tamsėjantis kadras su įnirtingai kartojama fraze “Ateities kelias, ateities kelias…” byloja viena – herojus pateisinamas ir išteisinamas. Ar ne dėl pretenzijų į ilgai negautą "Oskarą" M.Scorsese ištikimai laikėsi minėtų Holivudo taisyklių ir atkūrė labiau kilusį nei puolusį Herojų? Juk net jo biografijos dėmė - patologiška mikrobų baimė, privedusi aviatorių prie pamišimo – filme tarsi metaforiška. Jis suserga tarsi nuo atsidavimo darbui, nuo galvoje nuolat glūdinčio motinos gąsdinimo: “Tu nesi saugus”. “Švarindamasis” nuo mikrobų, Howardas tarsi “švarinasi” nuo Holivudo veidmainystės, netikros meilės, kliūčių svajonei įgyvendinti.
Blogiausia, kad draminio herojaus kaukė nelabai tinka ją ant savęs ambicingai tempiančiam Leonardui DiCaprio. Daugelyje interviu jis pats prisipažįsta, kad griebdamasis rimtesnių vaidmenų, žutbūtinai nori nutraukti “Titaniko” šleifą, tįstantį paskui jį. Tačiau ar Howardas Hughesas, įkūnytas kito aktoriaus, o ne mėlynakio ir infantilaus veido jaunuolio, kuriam rimtumo nesuteikia net randuotas kūnas ar skysti ūsiukai, nebūtų labiau Howardas Hughesas – kelyje į svajonę kovojantis su vidiniais demonais ir inertiška visuomene, keliančia kepures tik prieš pasiekusiuosius rezultatą? Tad “Aviatorius”, turėjęs atnešti M.Scorsesei "Oskarą", o nuo Leo nuplėšti “Titaniko” etiketę, nepadarė nei to, nei to. Dar blogiau – turėjęs atspindėti Howardo Hugheso biografiją, filmas tapo dar vienu amerikietiškos svajonės siekusio, kritusio ir kilusio herojaus metraščiu, parašytu atskiestu rašalu.
