Rugpjūčio 16 d. M. Hanekė sugrįžta į „Skalvijos“ kino centro ekraną su „Meile“ (2012), emociškai itin paveikia drama, patekusia į metų geriausiųjų sąrašus.

Kai kuriems jau teko matyti „Meilę“ Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“. Tie, kuriems nepavyko, greičiausiai girdėjo apie juostos sėkmę pasaulio kino ekranuose, kai jai pasipylė „Auksinės Palmės šakelės“, „Cezario“, „Oskaro“ bei kiti apdovanojimai.
M. Hanekės „Meilėje“ yra visko, ko tikimasi iš kino – jautri bendražmogiška tema, stiprus prancūzų aktorių Jeane-Louis Trintignant‘o ir Emmanuelle Riva duetas, išskirtinė kinematografinė estetika ir nuolat juntamas kūrybinės komandos profesionalumas.

Kino kritikas Linas Vidžiūnas, taupiai dalijantis pagyras, režisierių žurnale „Kinas“ vadina „aukščiausios klasės profesionalu, sumaniai minkančiu kino materijos molį nuo pirmo iki paskutinio kadro“.

Vienoje pirmųjų filmo scenų Hanekė subtiliai supažindina su istorijos herojais. Kurį laiką stebime koncertinę salę su besirenkančiais klasikinės muzikos gerbėjais, kol nuo kėdžių pakyla pagyvenusių intelektualų pora, praleisdama kitus klausytojus. Tai Ana ir Žoržas, keliasdešimt metų kartų praleidę sutuoktiniai, vis dar besimėgaujantys vienas kito draugija. Laiką jie leidžia klausydamiesi mylimų kompozitorių, skaitydami ir aptarinėdami knygas, retkarčiais susitikdami su dukra (akt. Isabelle Huppert) ir buvusiais mokiniais. Vieną rytą šią idilę sujaukia Aną ištikęs priepuolis, priverčiantis į gyvenimą įsileisti ligą.

Filmo temos M. Hanekė ryžosi imtis paskatintas asmeninės patirties. Kaip ne kartą akcentavo režisierius, juostoje vaizduojama situacija turi nedaug bendro su jo paties išgyventa istorija, tačiau būtent ji išprovokavo esminę „Meilės“ temą. Ją menininkas apibrėžia kaip „sudėtingumą, kylantį iš pastangų susidoroti su mylimo žmogaus kančiomis“. Sudėtingumas neaplenks ir „Meilės” žiūrovo. Režisierius yra įspėjęs, kad sukurti šį filmą yra lengviau, nei jį žiūrėti.

Nors M. Hanekė labiausiai yra susitelkęs į tarpusavio poros santykį, tačiau filme lieka vietos ir socialinei visuomenės kritikai. Pasak menininko, gyvename visuomenėje, kurioje liga ir natūrali mirtis yra evakuojama į ligonines ir slaugos namus.

„Anksčiau su šiais sunkumais buvo dorojamasi šeimos viduje. Tačiau šiais laikais, kai kiekvienas skundžiasi užimtumu, nepavyksta to išspręsti, pasitelkiant tik šeimos narius. Filme tai atskleidžiama per Anos ir Žoržo dukros Evos liniją“, – interviu Philip‘ui Horne yra minėjęs režisierius.

H. Hanekei įdomu, kai filmai provokuoja kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, verčia iš naujo įvertinti tam tikras nuostatas ir tobulėti. Turbūt todėl be to neapsieina ir jo paties darbai.